Tango šokamas dviese, arba Lietuvos valstybės vadovų indėlis kuriant diasporos įsitraukimui palankią aplinką: Vytauto Landsbergio atvejis

Santrauka

Nepriklausomybės atgavimas 1990 metais įtvirtino Vytauto Landsbergio, pirmojo atkurtos Lietuvos valstybės vadovo, vaidmenį stiprinant ryšius su lietuvių diaspora. Jo vadovaujamos iniciatyvos aktyviai įtraukė užsienio lietuvius į valstybės gyvenimą, pripažįstant jų indėlį į Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą ir įtvirtinant diasporos politiką, kuria siekta integruoti tautiečius į šalies politinį, ekonominį bei kultūrinį gyvenimą. Landsbergis puoselėjo partnerystę su diaspora, skatindamas ją ne tik palaikyti Lietuvos nepriklausomybę, bet ir įsitraukti į naujai kuriamos valstybės gerovės stiprinimą. Vis dėlto ankstyvieji diasporos integracijos teisės aktai susilaukė diskusijų. Nors pilietybės ir nuosavybės atkūrimo įstatymai siekė išlaikyti teisinį ryšį su diaspora, dvigubos pilietybės apribojimai ir reikalavimai dėl nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvoje neatitiko diasporos lūkesčių. Nepaisant to, Landsbergio iniciatyvos kūrė pagrindą ilgalaikiams diasporos ir Lietuvos ryšiams, o jo pastangos sudarė sąlygas šių santykių raidai, net jei politiniai sprendimai to meto realijose buvo riboti. Tyrėjų, tokių kaip Brinkerhoff, požiūriu, diasporos politika reikalauja institucinių gebėjimų ir teisinės sistemos, palankios emigrantų įsitraukimui į šalies gyvenimą. Vytauto Landsbergio indėlis, nors ir dviprasmiškas dėl tam tikrų teisinių suvaržymų, buvo reikšmingas – jis nustatė diasporos politikos kryptis ir pagrindus, skatinančius diasporą prisidėti prie nepriklausomos Lietuvos ateities kūrimo.