Pilietinės saviraiškos ir valstybinio paternalizmo konfigūracijos COVID-19 pandemijos laikotarpiu

Santrauka

Kokia yra demokratijos prasmė pandemijos akivaizdoje? Ar pilietinės laisvės ir aktyvus jų praktikavimas skatina ieškoti konsensuso optimizuojant kovos su pandemija planą, ar, priešingai, trikdo sistemą apkraunant pertekliniais interesais? Primenant kai kurias chrestomatines tiesas ir remiantis naujausių tyrimų duomenimis, straipsnyje parodoma, jog toks supriešinimas neturi pagrindo, o nesusipratimas išplaukia iš skirtingų demokratijos sampratų ir jų praktiškos realizacijos. Analizuojant būdingiausias visuomenės ir valdžios elgsenos formas pandemijos kontekste, straipsnyje pristatomos išryškėjusios demokratijos sampratos. Iš duomenų matyti, kad nepaisant to, jog absoliuti visuomenės dauguma pritaria demokratijos svarbai, pandemijos laikotarpiu išryškėjo skirtis tarp siauros bei plačios demokratijos sampratų šalininkų ir ganėtinai skirtingas jų praktinis poveikis individualiai gyvenimo kokybei. Paaiškėjo, kad aktyvesnė ir pasitikinti visuomenės dalis, netgi susidarius krizinei situacijai prioritetą skirianti demokratijai, yra linkusi į didesnę savisaugą, savarankiškumą bei subjektyvią emocinę gerovę; tuo metu pasyvesnė, labiau nepasitikinti bei krizinėje situacijoje tvirtam lyderiui prioritetą teikianti visuomenės dalis mažiau linkusi į savisaugą bei savarankiškumą, o jos subjektyvi emocinė gerovė nukentėjo daugiau nei pirmųjų.