Orumas pandemijos metu: moralinis jausmas, vaizduotė ir komunikacija

Santrauka

Straipsnio tikslas – kritiškai svarstant moralinio jautrumo, simbolinio mąstymo konfigūracijų ir komunikacijos sankirtas, aiškinti orumo būklę ir tapsmą pandemijos metu. Moralinio jautrumo (A. Smith, D. Hume) intensyvumas, moralinė vaizduotė (M. Johnson, L. Donskis) ir vieša komunikacija (J. Habermas, A. Honneth) mums bus aiškinančioji koordinačių sistema, kuria galima pamatuoti orumo tapsmą. Nagrinėjama straipsnio problema yra: kaip vyksta orumo kismas pandemijos krizės laikotarpiu, skirtingai nei vykstant revoliucijoms ar karo žygiams, siekiant darbo ar sporto laimėjimų. Remiantis moralinio jautrumo, moralinės vaizduotės ir komunikacinio veiksmo teorija nagrinėjami G. Boccaccio’o, T. Manno, A. Camus, J. Saramago, J. Biliūno, K. Bradūno, K. Sabaliauskaitės minimi pandemijų atvejai. Straipsnyje teigiama, kad moralinis jautrumas siejamas su orumu ir dar turi būti išaukštintas, sublimuotas, tapti turiningas, kol jis įgis visuomeninę, viešąją reikšmę. Literatūros kūriniuose vaizduojami paveikslai įgyja socialinę-politinę reikšmę tada, kai įtraukiami į viešąją komunikaciją ir bandoma rasti sutarimą dėl gyvenimo būdo. Pandemija, kaip išimties būklė, yra iššūkis, kuris pamatuoja jautrumą, vaizduotę ir komunikaciją dėl žmonių tarpusavio santykių: pagarbos, vertybių ir jų turinio. Straipsnyje orumas laikomas pamatine moraline kategorija, lygiaverte laisvės ar lygybės sąvokoms. Kita vertus, orumas nagrinėjamas kaip socialinės-politinės komunikacijos, kaip tapsmo, kaip skirtybių kategorija: kiekviena socialinė grupė ir klasė puoselėja skirtingą orumo turinį bei patyrimą ir todėl negali būti vieno, primestinio, aiškinimo, o tik viešas dialogas ir susitarimai. Tačiau ne tik išorinė autoritarinė valdžia, ne tik religiniai ar ideologiniai dogmatai, bet ir šiuolaikinė reginių ir „entertainment“ (pasilinksminimo) visuomenė, malonumo paskirstymas (distribucija), represyvi desublimacija (H. Marcuse) yra tai, kas griauna orumo reikšmes, ėsdina jo turinį. Išimties būklė dažniausiai ignoruoja visuotinę žmogaus teisę į orumą, svarbesniais laikydama sveikatą bei saugumą ir su jais siedama biopolitinę reguliaciją, stebėjimą ir kontrolę kaip aukštesnius pagal svarbą faktorius, ir neaptaria, kas galėtų kompensuoti, o gal ir paskatinti orumo tapsmą.