Atminties etika ir prisiminimo etika

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjama atminties ir prisiminimo etika, keliant klausimą, kokius įvykius bendruomenės privalo prisiminti ir kaip tai daryti, kokios moralinės pareigos kyla iš istorinės atminties. Remdamasis Elie’io Wieselio, Avishai Margalito ir kitų autorių įžvalgomis, autorius teigia, kad atmintis nėra vien informacijos saugojimas ar praeities pažinimo forma. Ji kuria įsipareigojimus, formuoja bendruomeninę tapatybę ir tampa moralinės orientacijos šaltiniu. Todėl prisiminimo etika apima sprendimus dėl švietimo, viešųjų paminklų, atminimo dienų, istorijos pasakojimo formų ir vadinamojo „atminties darbo“, ypač kalbant apie Holokaustą, nacizmo nusikaltimus ir komunistinių režimų represijas. Pagrindinė straipsnio sąvoka yra „tragiškas žinojimas“ – tai žinojimas, kas neturėjo įvykti ir ko neįmanoma iki galo racionaliai suvaldyti ar neutralizuoti. Autorius pabrėžia, kad Holokausto ir kitų radikalaus blogio formų atmintis išlieka trikdanti: ji peržengia įprastą argumentų, kalbos ir racionalaus paaiškinimo ribą, todėl reikalauja ne tik analizės, bet ir nuolankumo, tylos bei vilties. Aptardamas Vokietijos „Erinnerungskultur“ (liet. atminties kultūra) pavyzdį straipsnio autorius atskleidžia įtampą tarp būtinybės integruoti tragišką praeitį į viešąjį gyvenimą ir pavojaus ją „prijaukinti“ taip, kad būtų prarastas jos moralinis trikdantis poveikis. Galiausiai teigiama, kad atminties etika turi ne tik epistemologinę ir politinę, bet ir dvasinę dimensiją.