Humanizmo idealo ir jo stabų kritika

Santrauka

Straipsnyje kritiškai žvelgiama į humanizmo ideologiją, kuri skiriasi nuo religijos bei filosofijos ir kurią plėtoja institucijos, siekiančios reglamentuoti žmonių gyvenimo idealus ir prasmę. Humanizmo ideologija ir propaganda yra slepiama po institucine, populistine filantropine retorika, labdaros reginių akcijomis, manipuliaciniais politiniais kvietimais. Svarbus humanizmo ideologijos tikslas yra konstruoti autonominius ideologijos subjektus-individus, kurie savanoriškai tarnautų malonės iliuzijos reginiui. Ji esmingai skiriasi nuo antikinės bei renesanso studia humanitatis idėjos, nuo Georgo Wilhelmo Friedricho Hegelio „Studium der Humaniora“ ir nuo Hannah Arendt „Conditio Humana“ analizės, nuo įvairių kultūrinio orumo ir kūrybingumo judėjimų, kurie įgalina žmonių savigarbą, autonomiją ir kritinį mąstymą. Straipsnyje teigiama, kad šiuolaikinės filantropinio humanizmo formos yra biurokratijos klasės priemonė neoliberalizmo sąlygomis. Humanizmas yra didžiųjų korporacijų ir valstybės sąrangos socialinės inžinerijos instrumentas, kuris užgožia orumo, harmonijos ir kitų idealų reikšmę, užtikrina masių lojalumą ir neturi nieko bendra su žmogaus orumo ugdymu remiantis filosofijos, meno ir literatūros kūriniais. Humanizmo priemonių sklaida tiesiogiai prieštarauja humanitas principams ir tai paaiškina paradoksalią situaciją, kai plečiantis pasaulinei ir vietinei humanizmo retorikai vis mažiau dėmesio skiriama humanitarinėms ir kritinėms studijoms.