Draudžiamų jausmų kūlgrinda ir pelkės salų šventumas

Santrauka

Straipsnyje remiantis literatūros kritikos, kritinės teorijos ir genealogijos metodais aptariami rezistenciniai jausmai ir veiksmai pelkių kultūroje. Analizuojami kultūros reiškinių išstūmimo ir pasipriešinimo veiksmai, transgresija ir pripažinimas, kuo skiriasi rezistencija pogrindžio ir pelkės salos atveju. Pelkės salos tema siejama su kūlgrindos ar alkos (šventvietės) fenomenais. Pirmoje dalyje nagrinėjamas pelkės vaizdavimas Juozo Tumo-Vaižganto, Kazio Borutos, Juozo Baltušio, Petro Dirgėlos, Jolitos Skablauskaitės, Romo Treinio ir Stasio Jonausko kūryboje. Tyrimas parodė pelkės laisvėjimo, jos sakralumo ir rezistencijos atvėrimą lietuvių literatūroje; išsivadavimą nuo hegemonijų, ėjimą kartu su velnio ar Niekio vardais, su mitais; sąsajas su fiziniais ir psichologiniais raisto, liūno, akivaro reiškiniais, atveriant ir įgalinant draudžiamas emocijas, išlaisvinant „žiežules“ (raida nuo aklo jausmo iki liūnsargės ir, pagaliau, žiežulės). Antra dalis skirta lyginamajai pedagoginių metaforų analizei: Homero nimfų grotas, Platono ola, dykumos oazė (Zerzura), pelkės sala. Kiekviena kitokia metafora apibrėžia skirtingą žmogaus lavinimo būdą. Pelkės sala mus moko šventumo rezistencijos, net jei tai prieštarauja hegemoninei Apšvietai ar dominuojančiai Bažnyčiai. Paskutinė dalis skirta gyvenimo tako kaip egzistencinės paradigmos analizei, gretinant ir priešinant miško takelių (Heideggerio Holzwage), klaidžiojimo dykumoje ir kūlgrindos reiškinius, parodant, kad klajonės ir naujo atvėrimo motyvai nepaaiškina kūlgrindos, kuri reprezentuoja slaptą griežtumą, rezistencinę discipliną ir praktiką.