TARPUKARIO IR SOVIETINĖS LIETUVOS LAIKOTARPIŲ ASMENVARDŽIŲ VERTIMAS: MOLJERO „TARTIUFO“ ATVEJIS

Abstract

Vertimas nėra izoliuota veiklos sritis. Ji glaudžiai siejasi su konkrečios šalies istoriniu, politiniu, ideologiniu, sociokultūriniu, sociolingvistiniu kontekstais, t. y. priklauso nuo tam tikro laikmečio polisistemų. Remiantis Eveno-Zoharo polisistemų ir Toury normų teorijomis, straipsnyje nagrinėjami du Moljero pjesės „Tartiufas“ vertimai į lietuvių kalbą: 1928 metų Čiurlionienės-Kymantaitės ir 1967 metų Churgino vertimai. Atliekant teatro pjesės vertimų analizę tyrimo objektu pasirinkti asmenvardžiai. Juos tiriant lyginamuoju, lingvistiniu aprašomuoju ir kiekybinės analizės metodais siekiama palyginti abiejų vertimų asmenvardžių vertimo sprendimus, aprašyti asmenvardžių vertimo tradiciją ir jos kaitą tarpukario ir sovietinėje Lietuvoje. Siekiant įgyvendinti tyrimo tikslą keliami šie uždaviniai: aptarti vertimą kaip polisistemų dalį, išrinkti ir suklasifikuoti tiriamosios medžiagos asmenvardžius pagal vertėjų pasirinktus vertimo sprendimus, aptarti kiekvieno iš jų pagrįstumą ir asmenvardžių vertimo tradicijos kaitą Lietuvoje nuo XX a. pradžios iki pabaigos. Atlikus tiriamosios medžiagos lyginamąjį asmenvardžių vertimo tyrimą, buvo nustatyti ir aptarti penki vertimo sprendimai: fonetinis adaptavimas, praleidimas, autentiškos formos gramatinimas, sukeitimas vietomis, aktualizavimas (lietuvinimas). Iš minėtų sprendimų abu vertėjai dažniausia taikė fonetinį adaptavimą, t. y. rinkosi kalbinį asmenvardžių pritaikymą. Žvelgiant į abu vertimus iš Toury socialinių normų teorijos ir Eveno-Zoharo polisistemų, binarinių opozicijų teorinės sampratos galima teigti, kad versdami pasaulio literatūros kanoninį Moljero „Tartiufą“ lietuvių vertėjai (Čiurlionienė-Kymantaitė ir Churginas) atsakingai ėmėsi klasikinės literatūros vertimo iššūkių, suprato kūrinio vertę ir būtinybę išsaugoti Klasicizmo laikotarpio teatro pjesės savitumą. Lyginamoji asmenvardžių vertimo analizė atskleidė dinamišką asmenvardžių vertimo tradicijos formavimąsi ir kaitą Lietuvoje: nuo gana įvairios vertimo sprendimų praktikos tarpukario laikotarpiu, kuriam buvo būdinga laisva vertimų rinka, nevaržoma vertimų atranka ir jų pritaikymas prie skaitytojų sociokultūrinių, kalbinių lūkesčių, iki centralizuotos ir institucionalizuotos vertimo normos sukūrimo sovietmečiu, pasižymėjusiu vienodai taikomomis asmenvardžių vertimo taisyklėmis ir įtvirtintoms bendrinės lietuvių kalbos normoms. Lyginamojo asmenvardžių vertimo tyrimo rezultatai leidžia teigti, kad pirmasis 1928 metų vertimas, įvedęs Moljero pjesę į vertimo kultūrą, ilgainiui paseno, todėl praėjus beveik keturiasdešimčiai metų, prireikė 1967 metų vertimo, kuris pateikė naują „Tartiufo“ versiją ir pritaikė pjesę kito laikotarpio skaitytojams, turintiems kitą sisteminį kultūrinį pažinimą, kitus kalbinius ir kultūrinius lūkesčius.