Formaliųjų teisės šaltinių atspindžiai kanonų teisėje: bažnytinių papročių, Šventojo Sosto norminių aktų, jurisprudencijos, viešųjų norminių sutarčių galimybės ir teisės doktrinos analizė

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjami Romos Katalikų Bažnyčios papročiai, Šventojo Sosto teisminiai ir administraciniai sprendimai, vidinės sutartys, norminiai teisės aktai, autentiškas teisės aiškinimas ir doktrina, siekiant nustatyti jų atitiktį formaliųjų teisės šaltinių kategorijai žvelgiant iš pasaulietinės teisės teorijos perspektyvos. Į analizę sąmoningai neįtraukiama Šventojo Sosto, kaip tarptautinio teisės subjekto, sudaromų konkordatų ir Vatikano Miesto Valstybės teisė: dėmesys sutelkiamas į kanonų teisę kaip vidinę Bažnyčios teisę. Tyrime remiamasi doktrininiu ir hermeneutiniu (teksto, sisteminiu ir teleologiniu) kanonų aiškinimu, taip pat sisteminiu ir lyginamuoju metodais, gretinant kanonų teisės šaltinius su pasaulietinės teisės teorijos nuostatomis. Tyrimas atskleidžia, kad bažnytiniai papročiai (teisiškai patvirtinti bendra ar specialia tvarka) bei Šventojo Sosto norminiai aktai pasižymi formaliems teisės šaltiniams būdingais požymiais: privalomumu, bendrumu, normatyvumu, viešumu ir hierarchiškumu. Administraciniai ir teisminiai sprendimai įprastai nekuria teisės normų, tačiau esant teisės spragoms įgyja precedentinę (pagalbinę) vertę, kuri lygintina su pasaulietinėje doktrinoje žinomais precedento modeliais. Viešosios norminės sutartys tarp Šventojo Sosto institucijų dėl jų instrumentinės prigimties iš esmės neegzistuoja. Straipsnyje kaip subsidiarus šaltinis parodomas doktrinos vaidmuo, atskleidžiamas struktūrinis kanoninės ir pasaulietinės teisės šaltinių analogiškumas bei skirtumai. Tyrimas padeda geriau suprasti kanonų teisės vidinę logiką ir jos vietą bendrojoje teisės teorijų panoramoje ir gali būti naudingas tiek teisininkams, besidomintiems kanonų teisės šaltiniais, tiek siekiantiesiems geriau suprasti skirtingų teisės sistemų tarpusavio sąsajas ir jų teorinę reikšmę.