Nikėjos Susirinkimo dialektikos

Santrauka

Straipsnyje kalbama apie Nikėjos Susirinkimą kaip apie lemiamą įvykį krikščioniškosios minties formavimosi procese. Jis interpretuojamas tiek Aristotelio-Porfirijaus, tiek Hegelio dialektikos požiūriu. Teigiama, kad Nikėjos Susirinkimo teologija pradėjo savitą krikščionišką scholastiką, grindžiamą bendrumo ir ypatumo kategorijomis, kurios leido sukurti trinitarines ir kristologines formuluotes. Straipsnyje analizuojamas Nikėjos Susirinkimo nutarimų priėmimas, kuris vyko pagal dialektinį modelį: pradinę entuziastingo pritarimo tezę sekė antitezė, apėmusi politinius bei bažnytinius bandymus jį ignoruoti, ir galiausiai sintezė, kurią pasiekė neonikėjiškieji teologai (ypač Kapadokijos tėvai), paaiškinę santykį tarp ousia (esmės) ir hypostasis (hipostazės). Darbe nurodomas paradoksas, kad sekuliariaisiais laikais Nikėjos Susirinkimas tapo globaliai įtakingesnis nei vėlyvojoje Antikoje – jis veikė tarsi „garstyčios grūdelis“, išaugęs į visuotinį krikščionybės atskaitos tašką. Straipsnyje taip pat kritikuojamas Nikėjos tikėjimo redukavimas į asmens identiteto lygmenį, pažymint, kad istoriškai tiek šalininkai, tiek oponentai doktrinai suteikė etninį ar konfesinį pobūdį. Vyskupai, būdami pagrindiniai susirinkimų nariai ir užtikrintojai, dėl subjektyvių asmeninių priežasčių dažnai neatsižvelgdavo į sinodiškumo principus. Galiausiai straipsnyje pabrėžiamas pagrindinis Nikėjos teologinis palikimas – nehierarchinė Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios lygybė kaip krikščioniškosios vienybės, metafizikos ir bažnytinio gyvenimo pagrindas.