Smegenų mirtis, moralinis tikrumas ir organų donorystės etika pagal katalikų mokymą

Santrauka

Organų donorystė katalikų mokyme plačiai vertinama kaip kilnus ir nuopelningas veiksmas bei konkretus dosnaus solidarumo pavyzdys. Tačiau praktika imti gyvybiškai svarbius organus iš donorų, kuriems pagal neurologinius kriterijus (pvz., smegenų mirtį) diagnozuota mirtis, vėl tapo kritikos objektu. Intensyviosios terapijos medicinos pažanga, ilgalaikė pacientų priežiūra po smegenų mirties diagnozės ir diskusijos apie likusią hipotalaminę ir neuroendokrininę funkciją kelia klausimų, ar dabartiniai mirties nustatymo standartai užtikrina katalikų moralėsteologijos reikalaujamą moralinį tikrumą. Kaip alternatyva, leidžianti išvengti kai kurių, bet ne visų ginčytinų klausimų, susijusių su neurologiniais kriterijais, siūloma donorystė po negrįžtamai nutrūkusios kraujotakos (DNNK).

Šiame straipsnyje, remiantis Katalikų Bažnyčios mokymu, pateikiama šiuolaikinės smegenų mirties kontroversijos interpretacija, analizuojami pagrindiniai magisteriumo tekstai (Katalikų Bažnyčios katekizmas, enciklika Evangelium vitae, popiežių kreipimaisi ir bažnytinės gairės) bei naujausi darbai katalikų bioetikos tema. Juose teigiama, kad: 1) organų donorystė iš esmės lieka paradigminė krikščioniškos meilės forma; 2) Bažnyčia neurologinius kriterijus priima tik su sąlyga, kad jie tikrai atspindi asmens mirtį; 3) empiriniai ir konceptualūs susirūpinimai dėl integralios asmens vienybės neleidžia nekritiškai pasitikėti dabartiniais protokolais. Straipsnyje, užuot raginus visiškai atmesti organų donorystę, siūlomas atsargaus dosnumo variantas, kai pritariama donorystei remiantis sustiprintais diagnostikos standartais, skaidria komunikacija ir tvirta sąžinės apsauga.