Sąžinės samprata krikščioniškoje paradigmoje: nuo Senojo Testamento iki Vatikano II Susirinkimo dokumentų

Аннотация

Šiame straipsnyje analizuojama sąžinės samprata krikščioniškoje paradigmoje nuo Senojo Testamento iki Vatikano II Susirinkimo. Dėl sąžinės fenomeno polemizuojama nuo senų laikų, todėl moralės filosofijoje jis turi labai daug apibrėžčių ir aiškinimų. Sąžinės supratimas komplikuotas ir dėl reliatyvistinės moralės sampratos, kai etikos diskurse neigiamas moralės objektyvumas ir atsisakoma sąžinę traktuoti kaip prigimtinį moralinį gebėjimą. Straipsnyje teigiama, kad aiškiausiai sąžinę apibrėžia Katalikų Bažnyčios mokymas, remdamasis Apreiškimu, Tradicija ir Bažnyčios mokytojais bei teologais. Nors tuo metu sąžinės sąvokos dar nebuvo, jos konceptas sutinkamas jau Senojo Testamento knygose. Apie sąžinę, jos svarbą ir vaidmenį daug rašyta apaštalų, ypač šv. Pauliaus, laiškuose Naujajame Testamente, apie ją palyginimais Evangelijoje kalbėjo Jėzus. Aurelijus Augustinas ir šv. Tomas Akvinietis konceptualizavo krikščioniškąją sąžinės sampratą, pateikė antropologinių įžvalgų ir aiškią sąžinės struktūrą, atskleidusią jos tikrovės dvilypumą – synderesis ir conscientia. Vatikano II Susirinkimo dokumentuose pristatomas atnaujintas požiūris į asmens sąžinę ir jos orumą, akcentuojant būtinybę ją tinkamai formuoti. Straipsnio tikslas – išanalizuoti ir pristatyti sąžinės sampratos krikščioniškoje paradigmoje raidą, išryškinant esminį sąžinės prigimties sandą. Nuoseklus sąžinės kilmės atskleidimas išgrynina sąžinės sampratą, leidžia geriau suvokti jos vaidmenį ir tinkamai ja vadovautis kasdienybėje.