Maldos erdvės įrengimas ekstremaliosios situacijos metu: pirminės gairės

Santrauka

Ekstremaliųjų situacijų metu daliai nukentėjusiųjų, o neretai ir gelbėtojams, religiniai aspektai yra arba tampa labai svarbūs. Krizės ar pavojaus akivaizdoje žmogus susiduria su dvasiniu nerimu, patiria netektį ir ieško paguodos, tačiau patenkinti šį poreikį dažnai tiesiog nebūna sąlygų, nes kol kas tai nenumatyta Lietuvos pasirengimo ekstremaliosioms situacijoms planuose. Ekstremaliųjų situacijų valdymo planuose yra numatomas rūpinimasis tik fiziniais nukentėjusių asmenų poreikiais, nors kartais teikiama ir pirmoji psichologinė pagalba. Vis dėlto dvasinė pagalba teikiama labai retai, o jos poreikis neatsispindi jokiuose planavimo etapuose. Straipsnyje pristatomos pirminės gairės įkuriant maldos erdvę, kuri galėtų patenkinti nelaimės ištiktų žmonių dvasinius poreikius, apibrėžiama, kokie infrastruktūros elementai turėtų būti maldos erdvėje, kaip galėtų būti vystoma logistika, kokie iššūkiai ir problemos gali kilti, taip pat pateikiami siūlymai, kaip šias problemas spręsti. Įrengiant maldos erdvę kilus ekstremaliajai situacijai, būtina atsižvelgti į vietos religinę įvairovę ir pagal tai kurti interjerą. Maldos erdvė gali būti daugiakonfesinė, todėl jos interjero detalės turėtų būti lengvai pritaikomos ar keičiamos. Svarbu užtikrinti patalpų dydį, komfortą, aprūpinimą būtinomis religinėmis priemonėmis, maldos laikų suderinamumą bei dvasinio personalo prieinamumą. Tokia praktika padeda patenkinti visų nukentėjusiųjų dvasinius poreikius ir kurti ramybės bei palaikymo atmosferą net sudėtingiausiomis sąlygomis. Tyrime taip pat svarstomas maldos svarbos klausimas ekstremaliosios situacijos metu bei dvasinio personalo parengimo būtinybė. Pirmuoju atveju pastebima, kad malda turi ne tik dvasinį, bet ir psichosocialinį poveikį; antruoju – dvasinis personalas turi būti pasirengęs ne tik atsiliepti į dvasinius nukentėjusiojo poreikius, bet ir mokėti elgtis ekstremaliosios situacijos metu. Aptariant maldos erdvės įrengimo klausimą siūloma kurti tarpreliginę, arba daugiafunkcinę erdvę, kurioje melstis galėtų ne tik katalikai, bet ir kitų religijų atstovai, kurių Lietuvoje daugėja. Taigi ypač aktualu rengti tarpreliginės dvasinės pagalbos specialistus, kad ateityje būtų galima užtikrinti tokios pagalbos teikimą ir išpažįstantiesiems kitas religijas. Straipsnyje taip pat pateikiamos rekomendacijos įvairioms institucijoms, galinčioms prisidėti įgyvendinant iškelto klausimo sprendimą.