Dievo tarnaitės Elenos Spirgevičiūtės dvasingumo bruožai

Santrauka

Elena Spirgevičiūtė (1924–1944) – Lietuvos kankinė pasaulietė, pasipriešinusi į jos šeimos namus įsiveržusiems ir ją išniekinti siekusiems sovietų partizanams ir dėl to jų nužudyta. 2000 m. Katalikų Bažnyčioje pradėta Elenos Spirgevičiūtės beatifikacijos byla. Straipsnyje nagrinėjami E. Spirgevičiūtės dvasingumo bruožai, išryškėję jos dienoraštyje. Dienoraštis atskleidžia pašaukimo ir prasmingo gyvenimo ieškančios bei sudėtingoje istorinėje tikrovėje žmogiškumą siekiančios išsaugoti jaunos merginos minčių, jausmų, pasirinkimų ir dvasingumo raidą. Elenos dvasingumas pasižymi kristocentriškumu, mariologine ir ekleziologine dimensijomis. Dienoraštis liudija autorės meilę Jėzui, Eucharistijai, Mergelei Marijai, angelams, Bažnyčios liturginėms apeigoms. Elenos maldos gyvenime būta daug nuoširdumo, spontaniškumo ir intensyvumo, savo kasdienybę ji ištikimai pavesdavo Dievui per maldą. Dienoraštis rodo Elenos sąžinės jautrumą, palaikomą nuolatinio dorybių siekio bei savo minčių ir poelgių tyrimo. Pažymėtina, kad dienoraščio autorės dvasinio ir asmeninio tobulėjimo procesas jos neužsklendė savyje, bet buvo neatsiejamas nuo rūpesčiu ir meile pagrįstų santykių su artimaisiais ir bičiuliais. Net svarstant apie karą bei skausmingus įvykius artimoje aplinkoje, Elenos dienoraštyje neatsiranda vietos pagiežai, pykčiui, smerkimui, jaučiama vien tik užuojauta, gailestis, nuoširdus rūpestis. Straipsnio autoriai akcentuoja, kad dorybių praktika, nuolatinė jų sklaida kasdienybėje ir gyvenimas tikėjimu brandino Eleną Spirgevičiūtę lemtingam pasirinkimui paaukoti savo gyvybę dėl skaisčios meilės dorybės.