Egzistenciniai-eschatologiniai klausimai apie amžinybę, pragarą ir paskutinį teismą

Santrauka

Šiame straipsnyje analizuojami trys pamatiniai kasdienio žmogaus egzistenciniai-eschatologiniai klausimai apie amžinybę, pragarą ir paskutinį teismą. Amžinybė nusakoma mąstomo laiko ir antlaikiškumo kontekste. Amžinybė laike ryškiausiai išreiškiama tada, kai dvasinė esybė laisvai apsisprendžia ir prisiima už tai atsakomybę. Svarbu, kad mūsų amžinasis gyvenimas, pripildytas paties Dievo, taptų laisvai pasirinktos gyvenimo veiklos baigtimi. Tekste atskleidžiama teologinė pragaro, kaip žmogaus laisvai pasirinktos galimybės galutinai prarasti Dievą, samprata. Žmogus, būdamas dvasinė būtybė, laisvai apsisprendžia ir tampa tuo, kuo nori būti. Pragaro esmė yra „ne“, pasakytas Dievui kaip galutinis žmogaus sprendimas. Žmogus turi absoliučią galimybę prarasti Dievą, nors Jis yra žmogaus gyvenimo tikslas ir jo esmės išsipildymas. Tekste aptariamas tikėjimo išpažinimo teiginys: „ateis gyvųjų ir mirusiųjų teisti“ kaip atėjimo į Tiesą procesas. Straipsnio tikslas – išryškinti išlaisvinančią krikščioniškojo teismo pažinimo dimensiją ir paaiškinti teismą kaip procesą, per kurį žmogus Dievo akivaizdoje ateina į pačią Tiesą apie save ir kitus. Juk visi turėsime stoti prieš Kristaus teismo krasę, kad kiekvienas iš mūsų atsiimtų tai, ką padarė gyvendamas kūne – gera ar bloga (2 Kor 5, 10). Krikščioniškoji paskutinio teismo samprata persmelkta viltimi, kad nuosprendis bus ne pasmerkimo, o tiesos ir teisingumo pergalės aktas. Juk teisėjas yra ne kas kitas, kaip pats Jėzus Kristus, prisikėlęs Nukryžiuotasis, paaukojęs savo gyvybę ir miręs už visus.