„Dievo metai, metai žmogaus“: naratyvinė autoironiško Pr 20, 1–18 memorandumo analizė

Santrauka

Pradžios knygoje vadinamieji „žmonos-sesers“ epizodai pasikartoja tris kartus (Pr 12, 10–20; 20, 1–18 ir 26, 6–11). Nors esminiai siužeto motyvai visuose trijuose epizoduose kartojasi, jų kontekstai bei pasakotojo pasitelktos naratyvinės technikos kiekvienu atveju skiriasi. Šiame straipsnyje, naudojant naratyvinės kritikos įrankius, analizuojamas antrasis „žmonos-sesers“ epizodas (Pr 20, 1–18).

Trukmės ir laiko charakteristikų analizė šiame pasakojime atskleidžia strateginę analeptinių elementų svarbą (pvz., v.4.6.18). Tai išprovokuoja pradinio skaitymo metu skaitytojo suformuotų hipotetinių veikėjų charakteristikų peržiūrą. Nuoseklios chronologinės įvykių sekos atkūrimas, atitaisant analepsių sukurtas įvykių eilės deformacijas, leidžia įžvelgti pagalbinę siužeto liniją.

Pakartotinis veikėjų charakteristikų įvertinimas atskleidžia ironijos, kuri šiame pasakojime pasitelkiama kaip pasakojimo ir teologijos įrankis, svarbą. Perikopėje galima įžvelgti ir destruktyvios, ir konstruktyvios ironijos gijų.