Žmogaus teisės į gyvybę apsaugos iki gimimo problemos Lietuvoje: konstitucinė ir kanoninė perspektyvos

Santrauka

Šiame straipsnyje analizuojamos žmogaus teisės į gyvybės apsaugą garantijos žvelgiant iš Lietuvos Respublikos konstitucinės teisės ir Romos Katalikų Bažnyčios kanonų teisės perspektyvų. Tyrime pagrindinis dėmesys skiriamas negimusio žmogaus teisės į gyvybę apsaugos problematikai. Straipsnyje konstatuojama, kad 2022 m. rugpjūčio 12 d. sveikatos apsaugos ministro įsakymas „Dėl Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos 1994 m. sausio 28 d. Įsakymo Nr. 50 „Dėl nėštumo nutraukimo operacijos atlikimo tvarkos“ pakeitimo“ neturi tinkamo įstatyminio pagrindo, o Baudžiamojo kodekso normos, numatančios atsakomybę už neteisėtą abortą ar privertimą darytis neteisėtą abortą, visiškai nesaugo negimusio žmogaus gyvybės. Tyrime plačiau atskleidžiama, kodėl toks reguliavimas negali būti laikytinas atitinkančiu Konstituciją, kuri numato privalomas sąlygas įstatymų leidėjui ir valstybės institucijoms dėl žmogaus gyvybės apsaugos reglamentavimo. Straipsnyje taip pat pabrėžiama, kad kanoninė teisė įtvirtina papildomą atsakomybės rūšį už žmogaus, inter alia negimusio žmogaus, nužudymą. Ši atsakomybė konstitucinėje doktrinoje priskirtina religijų normų, saugančių žmogaus teisę į gyvybę, grupei.