Amor naturalis kaip visų meilės rūšių pagrindas šv. Tomo Akviniečio veikale „Summa Theologiae“

Santrauka

Nepaisant lietuvių kalbos meilės terminijos ribotumo, skirtingos šv. Tomo Akviniečio meilės sampratos gali būti apmąstytos ir lietuviškai, jei pradedama nuo prigimtinės meilės (amor naturalis), kuri kaip meilės pamatine prasme apibrėžtis funkcionuoja visose meilės formose. Straipsnyje atskleidžiama amor naturalis kaip inclinatio boni (nukreiptumo į gėrį) samprata bei parodoma, kaip ji apibūdina žmogaus prigimties funkcionavimą metafiziniu lygmeniu. Prigimtinė meilė, apibrėžiama per nukreiptumą į gėrį, pasirodo kaip bet kokio žmogaus veiksmo prielaida – labiausiai mylimas objektas tampa visas jo gyvenimo sritis orientuojančiu principu. Straipsnyje taip pat analizuojama, kaip metafizinis principas gratia supponit naturam dera su amor naturalis samprata ir grindžia Tomo Akviniečio teologinės meilės dorybės (caritas) plėtotę. Kūrinys prigimtine meile Kūrėją myli labiau nei save patį, todėl malonės veikimas per teologinę meilės dorybę prigimtinės meilės nepanaikina, bet aktualizuoja joje glūdintį potencialą.