Eklezjalny wymiar pogrzebu dziecka zmarłego bez chrztu w okresie prenatalnym. Perspektywa rzymsko-katolicka
Prenataliniu laikotarpiu mirusio nekrikštyto vaiko laidotuvių bažnytinis matmuo. Romos katalikų perspektyva
DOI:
https://doi.org/10.7220/2335-8785.73(101).2Pagrindiniai žodžiai:
laidotuvių liturgija, nekrikštytas vaikas, teisinė ir kanonų tvarka, sielovadinis palydėjimas, Vatikano II Susirinkimas, Bažnyčios MagisteriumasSantrauka
Straipsnyje bandoma pristatyti prenataliniu laikotarpiu mirusio nekrikštyto vaiko laidotuvių bažnytinį matmenį iš Romos katalikų perspektyvos. Vatikano II Susirinkimas ir po jo ėjusi liturginė bei kanonų teisės reforma yra aiški riba, skirianti iki tol šimtmečius trukusį ginčą dėl nekrikštyto vaiko bažnytinių laidotuvių ir naująją pastoracinę praktiką, liturgines nekrikštyto kūdikio laidotuves laikančią visavertėmis laidotuvių apeigomis, kurios turi šiai progai skirtą atskirą Mišių formą. Sulig Vatikano II Susirinkimu radęsi pastoracinės praktikos pokyčiai siejosi su vis labiau kitusia teologų nuomone dėl vaikų, mirusių be vandens krikšto, išganymo. Bažnyčios Magisteriumas lig šiol nėra suformulavęs oficialiojo mokymo apie vaikų, kurie gimė negyvi, pomirtinį likimą.
