Romos katalikų dvasininkų ganytojiškos veiklos reguliavimas Rusijos imperijos teisės aktuose

Пастырская деятельность римско-католических священников в законодательных актах Российской империи

Santrauka

Straipsnyje analizuojami Rusijos imperijos teisės aktai visu jos egzistavimo laikotarpiu (1721–1917), paskelbti Pilname įstatymų rinkinyje ir Įstatymų sąvade dėl Romos katalikų kunigų pastoracinės veiklos valstybės reguliavimo. Retrospektyvus teisinių dokumentų vertinimas leidžia nustatyti kai kurias bendrąsias Rusijos įstatymų tendencijas dėl katalikų sielovados: leisti ją vykdyti, bet tik atrinktiems kunigams; leisti ją vykdyti laisvai, bet tam tikrose vietose; neleisti veikti tarp kitų krikščionių; dalinai palaikyti, bet griežtai kontroliuoti.

Rusijoje publikuotuose teisės aktų rinkiniuose yra kalbama apie Katalikų Bažnyčios teisinę padėtį. Remiantis šiais dokumentais galima susidaryti išsamų Katalikų Bažnyčios juridinės padėties vaizdą Rusijos imperijos laikais. Įvairūs aukščiausio statuso dokumentai chronologiškai juos dėliojant atskleidžia katalikų (ypač dvasininkų) galimos veiklos charakteristiką. Romos katalikų dvasininkų ganytojiška veikla Rusijos imperijoje priklausė nuo teisės aktuose skelbiamų leidimų bei draudimų.

Romos katalikų kunigų teisinis statusas, jų veiklos reglamentavimas Rusijos imperijoje laikui bėgant keitėsi. Nuo caro Perto Didžiojo laikų dvasininkams, kurie nebuvo vienuoliais, buvo leidžiama gyventi ir tarnauti katalikų bendruomenėse, nors teisės aktai jų skaičių ribojo, buvo kontroliuojama jų sielovadinė veikla. Kai kuriais atvejais valdžios institucijos netgi stengėsi sustabdyti katalikų dvasininkų veiklą (pvz., Smolensko provincijoje).

Tačiau kartais katalikai iš valstybės gaudavo ir materialinės pagalbos: buvo statomos bažnyčios, dvasininkams mokami atlyginimai, kaip buvo Saratovo gubernijoje Jekaterinos valdymo laikais. Esant nesutarimams tarp skirtingų tautų katalikų, Jekaterina II apibrėžė katalikų statusą teisės aktuose dar 1766 metais. Svarbiausias katalikų statusą apibrėžianti dokumentas buvo Imperatorės Nuostatai, pasirašyti 1769 m.

Trumpu caro Povilo I valdymo laikotarpiu buvo reikalaujama didesnio lojalumo imperijos valdžiai, bet veikiant jėzuitams santykiai darėsi švelnesni. Vėliau valdžiusių imperatorių laikais būta ir suteiktų galimybių realizuoti pastoracinius uždavinius didelėje Rusijos imperijos teritorijoje, ir draudimų bei apribojimų.

Rusijos imperijos laikotarpio juridiniai dokumentai yra įdomus ir naudingas šaltinis nagrinėjant Katalikų Bažnyčios veiklos galimybes tuo metu.