Visuomenės požiūris į mokymą apie lytiškumą

Santrauka

Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, ne pirmą dešimtmetį vyksta diskusijos dėl lytiškumo ugdymo paradigmos, renkantis tarp lytinio švietimo, orientuoto į apsisaugojimą nuo nepageidaujamų lytinio aktyvumo pasekmių ir traktuojančio vaisingumą kaip grėsmę, ir lytiškumo ugdymo, siekiančio ugdyti nuostatą sieti lytinį aktyvumą su ilgalaikiais įsipareigojimais ir suvokiančio vaisingumą kaip galimybę. Valstybės lygmeniu Lietuvoje iki šiol nėra pavykę pasirinkti vienos iš šių paradigmų ir nuosekliai ją įgyvendinti valstybinėje švietimo sistemoje. To pasekmė – lytiškumo ugdymo srityje iki šiol egzistuojantis ugdymo vakuumas, kurį mėgina užpildyti skirtingoms paradigmoms atstovaujančios nevyriausybinės organizacijos. Lietuvos Respublikos Konstitucija nurodo, kad tėvai ir globėjai „nevaržomai rūpinasi vaikų ir globotinių religiniu ir doroviniu auklėjimu pagal savo įsitikinimus“ (26 straipsnis). Nėra abejonių, kad mokymas apie lytiškumą yra dorovinio auklėjimo sritis, tačiau iki šiol nėra visuomenės nuostatų šiuo klausimu tyrimų. Darbu siekiama išsiaiškinti, kurios paradigmos pamatinius principus atitinkantį mokymą apie lytiškumą palaiko dauguma Lietuvos gyventojų.