Ar vidinio išgydymo judėjimą Lietuvoje galima vertinti kaip vietinį atsaką į posocializmo kultūrinę traumą?

Santrauka

Šiame straipsnyje palyginamuoju metodu nagrinėjamas fenomenas, kai visuomenėse, kurios patyrė totalitarinę priespaudą, ima rastis religiniai judėjimai, susitelkę į išgydimo diskursą ir praktikas. Straipsnyje ši tendencija atskleidžiama lyginant įvairias pototalitarines visuomenes. Šio fenomeno iliustravimui autoriai pasitelkia Lietuvoje veikiantį Vidinio išgydymo judėjimą. Analizuodami judėjimo turinį ir pasitelkdami pavyzdžius iš lauko tyrimų medžiagos, jie atskleidžia, kad Vidinio išgydymo judėjimo atsiradimą, ko gero, geriausia suprasti pasitelkiant kultūrinės ir transgeneracinės traumos teoriją. Toks požiūris iš dalies paaiškina ir spartų gerai žinomo Katalikų charizminio atsinaujinimo virsmą į Vidinio išgydymo judėjimą. Straipsnyje, remiantis kultūrinės ir transgeneracinės traumos teorija, mėginama atsakyti į klausimą, kodėl konkretus globalus judėjimas, pasiekęs pototalitarinį regioną, staiga įgavo savitą vietinį pavidalą ir virto į judėjimą, sutelkiantį savo teologinį mokymą ir praktikas į išgydymo diskursą