Jakutijos medžiotojų bei elnių augintojų ir plėšrūnų keršto santykiai taigoje

Santrauka

Šis straipsnis nagrinėja evenų ir jakutų medžiotojų bei šiaurės elnių augintojų animistinį suvokimą apie vilkų, meškų ir „dvasių šeimininkių“ kerštavimą, plėšrūniškumą, jų santykiuose Jakutijos taigoje. Medžiotojai bei elnių augintojai plėšrūnus suvokia kaip sąmoningus nežmogiškuosius asmenis (angl. non-human beings), galinčius įsitraukti į abipusę sąveiką su žmonėmis. Plėšrūnų keršto idėja parodo šių žmonių suvokiamą santykių su gyvūnais simetriją. Šių santykių abipusiškumo ir simetrijos kategorijos atsispindi evenų ir jakutų naratyvuose bei medžioklės ritualuose, kuriais remiamasi straipsnyje. Plėšrūnų keršto idėja lyginama su kraujo keršto papročiais, egzistavusiais tungusų, jakutų ir čiukčių gentyse. Šiuolaikinėms Sibiro medžiotojų bei ganytojų bendruomenėms kraujo kerštas nebūdingas, tačiau būtent šiuo principu pagrįsta dabartinė žmonių ir plėšrūnų sąveika taigoje. Šis tyrimas grindžiamas originaliais etnografiniais duomenimis, straipsnio autoriaus surinktais 2018–2019 metais šiaurės Jakutijoje, daugiausia Eveno-Bytantaisko ir Tomponsko rajonuose.