Du balsai. Gyvenimo pasakojimai ir jų moksliniai perpasakojimai

Santrauka

Šiame socialinę filosofiją ir sakytinių pasakojimų tyrimo metodologiją siejančiame tekste pirmiausia keliu klausimą apie svarbų tokio kiekvieno tyrimo aspektą: sakytinių gyvenimo pasakojimų perpasakojimo etiką, su kuria susiduriama pateikiant tyrimo rezultatus, formuluojant mokslines išvadas. Straipsnyje aptariami ne teisiniai tyrimo etikos aspektai, o epistemologinės tyrimo metodologijos prielaidos, konkrečiai – pabrėžiant dvi labai svarbias: į normatyvinį kontekstą nukreipto atpažinimo ir pripažinimo problematiką (kurią pagal klasikinę Georgo Hegelio sampratą išplėtojo Axelis Honneth’as ir Judith Butler) bei naratyvinio nesąmoningumo sferos dalyvavimą pasakojimo (lygiai tiek, kiek ir mokslinio perpasakojimo) veiksme (naratyvinio nesąmoningumo sferos analizė remiasi Louis Althussero, Fredrico Jamesono, Marko Freemano ir Hannos Meretojos tekstais). Straipsnyje teigiama, kad kito žmogaus gyvenimo pasakojimo perpasakojimas gali būti etiškai atliktas tik taikant analizę, atskiriančią pasakotojo ir perpasakotojo (tyrėjo) normatyvinius kontekstus, naratyvinei nesąmoningumo sferai priklausančius elementus, ir taip suvokiant perpasakojime dalyvaujančius du atskirus balsus: pasakotojo ir tyrėjo. Jeigu tokia analizė neatlikta, tuomet perpasakotojas nejučia sudėlioja savo interpretacijos akcentus taip, kad tai bus jo paties, o ne savo gyvenimą pasakojusio žmogaus balsas ir pozicija.