Laisvės formos sąjūdžio priešaušryje: „Jaunos muzikos“ fenomenas

Santrauka

Ryškėjančios laisvės formos lietuvių literatūroje pačia bendriausia prasme stebimos jau XX amžiaus šešto dešimtmečio viduryje sulig atsiradusiomis prielaidomis keliaprasmybei ar galimybe nutylėti. Svarbiausias šio straipsnio tikslas – atidžiau pažvelgti į unikalų keturių tomelių leidinį, pavadintą „Jauna muzika“, gyvavusį ketverius metus (1987–1990), atspindintį istorinio lūžio metu tvyrojusius Lietuvos kultūros žmonių lūkesčius, būgštavimus, nuojautas ir laikytiną savita laisvės atvirauti forma. Tikslą įgyvendinti bus mėginama glaustai aptariant „Jaunos muzikos“ turinį, atskleidžiant leidinio bendradarbių siekius apmąstyti menininkų laikyseną Sąjūdžio priešaušryje, apžvelgiant leidinyje publikuojamus grožinės literatūros tekstus, koduojančius kultūros ir meno žmonių jausenas. Prielaidas „Jaunos muzikos“ leidiniams atsirasti bus bandoma grįsti Pierre’o Bourdieu pasiūlytu teoriniu instrumentu – sociokritikos sąvokomis.