FAUSTIŠKA SUTARTIS IR KULTŪROS POLITIKA

Santrauka

Straipsnis yra iš ciklo „Faustiška kultūros politika“, jame svarstoma faustiškos sutarties tema. Trumpai apibūdinama, kas laikoma kultūros politika – vieša kova dėl prasmių ir vertybių. Kitos ciklo dalys – faustiška transgresija ir faustiška politika. Straipsnio tikslas – aptarti ikireflektyviąją intensiją, sąmoningą sutartį ir jos tesėjimą arba bandymus išvengti sutarties pasekmių. Terminas „faustiška kultūros politika“ ir ją atitinkanti sutartis yra siejama tiek su asmeniniu, tiek su socialinių grupių ar net valstybių sprendimais ir iš jų plaukiančiomis pasekmėmis. Faustiška sutartimi yra laikomas tariamai lygiavertis susitarimas, kuris sudaromas tarp galingos ir gerokai silpnesnės pusės, taip atsirado galimybė naudotis silpnesniojo naivumu bei priklausomumu. Nors faustiška tipologija yra kildinama iš J. W. Goethe’ės ir O. Spenglerio tekstų, bet aptariami ir Ch. Marlowe, K. Manno, T. Manno ir E. Jungerio literatūriniai kūriniai, taip pat A. Speero ir P. Cvirkos susitarimai su totalitarinėmis valdžiomis. Straipsnyje lyginami Vakarų kultūros odisėjiškas ir faustiškas tipai, aptariama siuzereno ir vasalo dialektika, faustiškos dvasios artumas lošimams bei lažyboms ir kokia asmens drama baigiasi tokie sandėriai. Kalbant apie būdus, kaip galima įveikti sutarties pasekmes, išskiriamas moralinis apsisprendimas ir lošimo meistrystė. Vis dėlto tik moralinis apsisprendimas yra laikomas realiu išsilaisvinimo būdu, o makiavelizmas ir realpolitik doktrina ar F. Nietzsche’ės Ubermensch sprendimas kritikuotini.