Žydai vyskupo Motiejaus Valančiaus tekstuose

Santrauka

Šiame straipsnyje atskleidžiamas XIX a. antros pusės lietuvių vyskupo Motiejaus Valančiaus požiūris į žydus. Iki šiol apie tai rašyta mažai, paliečiant epizodiškai, tiktai emigracijoje (Vytautas Kavolis) ir šių dienų Lietuvoje (Vygantas Vareikis) nedviprasmiškai įvardijo Valančiaus antisemitizmą ar, atvirkščiai, besąlygiškai gynė (Vanda Zaborskaitė), kad tai klaidinga nuomonė, atsiradusi ignoruojat kitų kūrinių kontekstus. Abiejų kraštutinių požiūrių autoriai tam, kad pagrįstų savo teiginius, cituoja tik Valančiaus „Paaugusių žmonių knygelę“, „Palangos Juzę“ ir „Vaikų knygelę“. Todėl ieškant nešališkos išvados pirmiausia siekiama remtis visais Valančiaus publikuotais tekstais: didaktiniais pasakojimais, giesmynais, katekizmais, ganytojiškais laiškais, politinėmis brošiūromis, hagiografiniais raštais, istorijos veikalais, laiškais, lenkų kalba rašytu dienoraščiu „Namų knyga“ ir kt. Juolab kad Valančiaus grynai religinei praktikai ir katechezei skirti tekstai turėjo netgi didesnę įtaką, o jie apeinami. Visų tekstų analizė leidžia tvirtinti, kad Valančius nepranoko savo epochos – laikėsi tradicinio antijudaistinio ir antisemitinio požiūrio tiek liaudžiai šviesti skirtose didaktinėse knygelėse bei politinėse brošiūrose, tiek katechezei ir maldai skirtose knygose – visur randame nusistatymą prieš žydus. Šis nusistatymas neabejotinai susiliejo su liaudyje įsitvirtinusiais antijudaistiniais stereotipais ir juos dar labiau įtvirtino lietuvių sąmonėje, kurie ėmė blankti tik tarpukario Lietuvoje pamačius modernius kaimynus žydus. Valančius nebuvo radikaliai nusistatęs prieš žydus, tą akivaizdžiai matome „Namų knygoje“. Jo asmeniniai santykiai su žydais buvo pragmatiški, o Kauno tremtyje netgi bičiuliški. Privačiame gyvenime jis sąžiningai laikėsi krikščioniškos meilės principų.