Vytauto Kavolio egologija: kelios įžvalgos

Santrauka

Aptariami esminiai Kavolio filosofijos klausimai, susiję su savęs suvokimu ir įprasminimu per skausmo pasiją, per vidinės tuštumos pojūtį, kitaip sakant, rėmimąsi niekuo. Tokia sąmoninga Kavolio pozicija daro jį panašų į Jeaną-Paulį Sartre’ą. Savęs suvokimas paremtas pareigos, įsipareigojimo, ištikimybės sampratomis, kurios drauge su atjauta ir atmintimi svarstomos kaip svarbiausi žmogiškosios bendrystės saitai. Tuštumos pojūtis suartina Kavolio mąstymą su liuteronų mistiko Jakobo Böhme’o mokymu, kuriame Dievas yra tapatinamas su tuštuma ar nebuvimu. Tuštuma siejama su transcendencija, kuri paaiškinama kaip visko kėlimas į nežinomybę. Tik per santykį su nežinomybe formuojasi ego. Transcendencija, bendrystė ar solidarumas ir besiformuojantis ego sueina į vieną mazgą. Tiesa, ego yra apmąstomas skirtingose kultūrose, skirtingose civilizacijose. Ego, kaip savasis aš, yra nusakomas per skirtį su kitokiomis galimybėmis kitokiose civilizacijose. Nuo artimas kito, nuo ne alter ego, skiriamas tolimas kitas, kuriame ego neatsispindi, nes yra kitoks. Ego pateikiamas vienoje plotmėje su civilizacija, tokius, atrodytų, visiškai nesugretinamus dalykus sieja prasmės visuma. Iš vienos pusės – ego, arba aš pats kaip prasmės šaltinis ir prasmės konfigūracija, iš kitos pusės, – toks milžiniškas plotas kaip civilizacija. Galimybė gretinti savąjį aš su civilizacija laikoma Kavolio teorijos tolimiausiu tašku.