Klėjos ir Melpomenės tarnystėje: Simonas Daukantas literatūros moksle ir poezijoje

Santrauka

Simonas Daukantas nėra tik kanoninis lietuvių istorikas, parašęs pirmąją istoriją gimtąja kalba. Nuo pat XIX a. iki mūsų dienų kuriamas jo mitas. Prielaidos jam rastis sietinos su rašytojo asmenybe, gyvenimo būdu, jo rašymo intencijomis bei tekstų pobūdžiu. Istorikas neapsiriboja tik moksliniu interesu, bet emocionaliai ir vaizdžiai reiškia savo santykį su tauta, atskleidžia jos Pradžios mitą, atkuria harmoningos būties metą, parodo destrukcijos momentus – taigi tarsi pakartoja esminius mitinius modelius. Daukanto mitologizacijai įtakos turėjo įvairuojanti jo recepcija literatūros ir istorijos moksluose, poetiniuose tekstuose, viešajame diskurse. Straipsnyje bandoma atskleisti, kaip Daukanto traktavimas mokslinėje literatūroje siejamas ne tik su moksliniu interesu, bet ir su vyraujančiomis ideologijomis; kaip daukantiškąjį mitą kūrė poetinė vaizduotė, kokios šio mito sudedamosios dalys, kaip jis susijęs su istorinės savimonės klausimais ir tautinio identiteto samprata.