„Romanas tai ne melas“: beletristika kaip klastotė ir klastojimas kaip etinis iššūkis šiuolaikiniuose italų pasakojimuose apie Paolo Ciullos klastotes

Santrauka

Prancūzų istorikas Ivanas Jablonka neseniai parašytoje knygoje „L’histoire est une literature contemporaine“ [„Istorija yra šiuolaikinė literatūra“] istoriko rašymo meną paverčia savo pasakojimo „tiesos sąlyga“. Šitaip patvirtindamas istoriografiją kaip tikrovę atitinkančią discipliną „būtent dėl“ jos literatūrinio pobūdžio, jis atmeta beletristiką kaip supanašintą su „klastojimu“. Viena vertus, beletristika apibūdinama kaip apgaulingas perkūrimas, galintis vesti prie trumpalaikio sprendimo, tačiau tikrai ne prie tiesos „kaip tokios“. Kita vertus, istorikų mokslinis rašymo metodas, parodantis mokslininkų tyrimo procesą tam, kad būtų pagrįstas jų būdas vaizduoti praeitį, pajėgia išplėtoti tiesos diskursą. Nuostabu, kad šiuolaikiniai beletristiniai apgavystės naratyvai kelia iššūkį tiesos sakymui kaip etinei tiesos garantijai ir sugestijuoja, kad grožinė literatūra, kaip tik dėl to, kad ji nepretenduoja į mokslinį objektyvumą, gali pasiūlyti veiksmingą tiesos etiką. Destabilizuodami skaitytoją per faktų ir pramanų, tuo pat metu ir taip apibūdintų, ir sunkiai išskiriamų, susiliejimą, šiuolaikiniai istoriniai romanai priskiria skaitytojui detektyvo vaidmenį, sugrąžindami jam ir veikėjiškumą, ir atsakomybę. Tokią literatūros koncepciją gal geriausia išanalizuoti dviejuose šiuolaikiniuose pasakojimuose apie sicilietį klastotoją Paolo Ciulla, kurie klastojimą padaro beletristinės etikos kriterijumi istorinei tiesai atpažinti. Šie pasakojimai – tai romanai „Il falsario di Caltagirone“ [„Kaltadžironės klastotojas“] ir „Ciulla, il grande malfattore“ [„Ciulla, didysis piktadarys“]. Juose abiejuose padirbti banknotai yra prizmė, per kurią kvestionuojamos Italijos ekonominės mutacijos ir jų kultūrinės bei socialinės pasekmės. Politinis aktyvistas ir į paraštę nustumiamas homoseksualas, klastotojas Ciulla tampa esminiu, nors ir dviprasmišku, įkūnijimu praeities, paženklintos ekonominių ir politinių krizių, kurių ištakos XIX a., bet jos Italiją vis dar veikia. Tokie naratyvai iš pažiūros faktiški, bet išskleidžiami nepatikimų pasakotojų, nuolatos svyruoja tarp rūpesčio perteikti dokumentuotą tiesą bei primirštą politinę istoriją ir klastotojo gyvenimo neaiškių aspektų prasimanyto atkūrimo hermeneutiniais ar netgi komiškais tikslais. Skaitytoją pasitinka referencinių ir beletristinių skaitymo režimų sudėtingas sujungimas, paliekantis etinę ir epistemologinę atsakomybę pačiam išsiaiškinti Italijos ribinės istorijos vinguriavimus.