Patronato teisė Čekijos vyskupijose Brandžiaisiais ir Vėlyvaisiais viduramžiais
DOI:
https://doi.org/10.7220/2335-8785.87(115).1Pagrindiniai žodžiai:
patronato teisė, kanonų teisė, Bohemijos karalystė, viduramžiaiSantrauka
Ankstyvaisiais viduramžiais pagrindinis bažnyčių ir bažnytinių institucijų fundatorius buvo kunigaikštis, o nuo XII a. į šių institucijų steigimą įsitraukė ir kilmingieji. Tai buvo laikoma dovanomis Dievui ir šventiesiems. Ankstyvuoju fundacijų laikotarpiu su Bažnyčiai dovanotu turtu buvo elgiamasi atsižvelgiant į bažnyčių fundatorių valią. Permainų atnešė XIII a. ir XIV a. pirmoje pusėje laipsniškai įgyvendinta patronato teisė. Dažniausiai patronato teisę Čekijos karalystėje ir Moravijos markgrafystėje turėjo karalius, markgrafas, kai kurios didikų šeimos, vyskupai, vienuolynai, kapitulos, karališkieji miestai, kartais – patricijų šeimos. Kunigas, norėdamas užimti parapijos beneficiją, turėjo pateikti įrodymą, kad yra įšventintas į kunigus, ir bažnyčios fundatoriaus skyrimo į tą parapiją dokumentą. Sulaukęs generalinio vikaro patvirtinimo, kunigas gaudavo dokumentą, kuriame būdavo nurodyta, kad jis yra teisėtas konkrečios parapijos beneficijos valdytojas. Parapijų beneficijų valdytojai buvo registruojami generalinių vikarų vedamose tam skirtose knygose.