Ateitininkai ir istorinis naratyvas apie XIX a. lietuvių tautinį atgimimą Lietuvos Respublikoje (1918–1940)

Santrauka

Šalyje įsitvirtinus nedemokratiniam politiniam režimui, jam atstovaujanti valdžia įgyja monopolinių teisių formuoti atminimo kultūrą ir pateikti savąjį istorijos naratyvą, kuris tarnautų tik jos simbolinio kapitalo didinimui ir politinei legitimacijai. Straipsnyje bandoma atsakyti į klausimą, ar Lietuvos Respublikoje (1918–1940), esant autoritariniam A. Smetonos režimui, viešojoje erdvėje galėjo atsirasti su politiniu režimu nesusijusių ar net jam oponuojančių visuomeninių judėjimų reprezentuojamų istorinių naratyvų. Ieškant atsakymo į šį klausimą tyrimui buvo pasirinkta lietuvių katalikų organizacija „Ateitis“, kurios gretose buvo nemažai žinomų istorikų. Straipsnyje tirtas istorikų ateitininkų pateiktas pasakojimas apie XIX a. lietuvių tautinį atgimimą.

Teigiama, kad didžiausiu istorikų ateitininkų įgyvendintu kolektyviniu moksliniu projektu istorijos baruose tapo 1936 m. išleista Adolfo Šapokos redaguota „Lietuvos istorija“. Šią Lietuvos istorijos sintezę valdžia rekomendavo naudoti kaip mokyklinį vadovėlį. A. Šapokos redaguotos „Lietuvos istorijos“ dėka buvo oficialiai įtvirtintas istorikų ateitininkų pateiktas pasakojimas apie XIX a. lietuvių tautinį atgimimą. Knygoje pabrėžta, kad lietuvių katalikų dvasininkų vaidmuo lietuvių nacionaliniame judėjime buvo ypač svarbus. Taigi valdžios oficialiai pripažinto istorinio pasakojimo apie lietuvių tautinį atgimimą kūrėjais tapo ne politinio režimo atstovai, bet jam oponuojantys istorikai ateitininkai.