Muzikinė Jokūbo mirties ir laidotuvių interpretacija Johanno Kuhnau biblinėje sonatoje

Santrauka

Straipsnyje nagrinėjama Johanno Kuhnau šeštoji biblinė sonata „Jokūbo mirtis ir laidotuvės“ iš „Biblinių istorijų“ ciklo (Leipcigas, 1700). Šio ciklo sonatose kompozitoriui buvo svarbu biblines istorijas perteikti ypač nuosekliai ir detaliai, todėl kiekvieną sonatą lydi pasirinktos biblinės istorijos aprašymas vokiečių kalba, o prie natų esantys prierašai italų kalba patikslina atkuriamas situacijas, įvykius bei afektus. Siekiama ištirti šeštosios sonatos siužetinį naratyvą ir apibrėžti, kokiomis priemonėmis kompozitorius perteikia pasirinktą Senojo Testamento istoriją (plg. Pr 49–50). Šeštoji ciklo sonata atspindi visą sonatų ciklą vienijančią komponavimo paradigmą, kurią pagrįstai galima vadinti retorine. Sonatoje pastebimos muzikos retorikos figūros, analogijų principu  primenančios bei nurodančios tam tikrus nemuzikinius reiškinius, objektus, kuriančios tam tikrus afektus. Straipsnyje tiriama, kaip žodiniuose prierašuose minimi afektai perteikiami muzikoje. Kaip ir ankstesnėse šio ciklo sonatose, čia stebimi muzikinės kalbos kontrastai – ne tik tarp dalių, bet ir kai kurių dalių viduje. Regimi ir girdimi kompozicinių technikų, tad ir muzikos faktūrų pokyčiai susiję su atkuriamo vyksmo arba afekto pokyčiu. Sykiu šeštoji sonata reziumuoja „Biblinių istorijų“ ciklą pasirinkto siužeto bei kitose šio ciklo sonatose pritaikytų kompozicinių technikų požiūriu.