Reflecting on 50 Years in Education: A Pilgrimage, a Quest, or Something More Relational?

Santrauka

Mąstydamas apie daugiau nei penkiasdešimt metų švietime (kaip studentas, mokytojas ir tyrėjas), reflektyvus procesas kelia abejonių dėl “edukacinės kelionės” pobūdžio. Įprastos "piligrimystės" ar "ieškojimo" analogijos turi tam tikrų apribojimų ir, siūlydamos redukciškai linijinę progresiją, gali nepakankamai pabrėžti reliatyvius profesinės praktikos apmąstymo aspektus. Pagrindinis reliatyvumo vaidmuo čia nagrinėjamas per autoetnografinį atvejo tyrimą, kuriame intelektualinės kelionės taškai signalizuojami iš naujo nagrinėjant ankstesnį autoriaus publikuotą darbą, naudojant papildomą epistemologinį žvilgsnį. Besiformuojanti perspektyva dera su ekologinio universiteto, nelinijinio (rizomatinio) vystymosi ir pomirtinio mąstymo idėjomis. Šios sąvokos yra pagrindinės autoriaus epistemologinės reabilitacijos, kuri gali būti vertinama kaip reliacinės piligrimystės atskleistų pažeidžiamumų transformacinio potencialo pasekmė. Ši epistemologinės reabilitacijos koncepcija gali pasirodyti vaisinga apskritai kaip universiteto dėstytojų tobulėjimo dėmesys amžiuje, kuriame dominuoja nedoros antropoceno problemos.