Tarpusavio pagalbos fenomenas: rašymo sutrikimų turinčių mokinių balsai

Santrauka

Straipsnyje, vadovaujantis fenomenologiniu požiūriu, yra analizuojami „vaikų balsai“, kurie atskleidžia, kaip vaikai išgyvena rašymo sutrikimo lemiamas patirtis ir įprasmina tarpusavio pagalbos fenomeną. Šio tyrimo tikslas – atsakyti į klausimą, kaip tarpusavio pagalbos fenomenas atsiskleidžia mokinių patirtyje, su kuria jie susiduria stengdamiesi įveikti rašytinės kalbos sutrikimo sukeltus sunkumus. Straipsnyje analizuojama 20 penktų ir šeštų klasių mokinių rašinių, kuriuose atsispindi ir apmąstoma mokinių asmeninė patirtis ir atskleidžiamas jų supratimas apie sunkumų įveikimą. Tyrimas atkleidžia vaikų, turinčių rašymo sutrikimą, išgyvenamos pagalbos fenomeno sampratos keturis komponentus: empatiją, pripažinimo bendruomenėje siekį, mokymosi veiklos modeliavimą, mokymosi pagalbos interpretavimą. Tyrimo rezultatai rodo, kad vaikai supranta ir tapatinasi su sunkumus patiriančio vaiko situacija, tačiau kartu pabrėžia kito ir savo sėkmės patirtis, jiems labai svarbus jų statusas klasėje, už kurį atsakomybę prisiima patys. Rašymo sutrikimo įveikos kelią jie mato per labai intensyvų, bet lėtą, kognityvine veikla grindžiamą darbą, sąlygojamą pagalbos ir savipagalbos, o tai, vaikų manymu, yra priemonės, padedančios stiprinti mokymosi motyvaciją.