Teatras kaip socialinė ir edukacinė patirtis: benamių atvejo tyrimas Ispanijoje

Santrauka

Kaip rodo daugybė besiformuojančios „taikomojo teatro“ srities tyrimų, menai gali būti galinga edukacinė priemonė socialinei transformacijai įvairiuose kontekstuose. Šiame straipsnyje tyrinėjamos kai kurios teatro galimybės Granados mieste (Ispanija) pagal sukurtą projektą su benamiais, kurie buvo tiriami taikant kokybinę etnografinio pobūdžio metodiką. Tyrimo tikslas – aprašyti patirties logiką ir raidą ir kartu aptarti projekto socialinius ir edukacinius aspektus su projektą vykdžiusiais žmonėms. Pirma, buvo aprašoma projekto logika ir raida. Antra, sutelkiamas dėmesys į teatro instruktorių – tarpininkų – pasakojimus, siekiant išanalizuoti edukacinį šios patirties poveikį jiems. Kokybinis giluminių interviu ir tikslinių grupių tyrimas buvo naudojamas šios patirties edukaciniam poveikiui ištirti. Tyrimo išvados rodo teigiamą projekto poveikį ne tik benamiams dalyviams, bet ir prie jo dirbusiems teatro instruktoriams – tarpininkams. Tarpininkams tai suteikė galimybę: a) dekonstruoti stereotipinius benamystės įvaizdžius; b) pereiti prie sudėtingesnio ir dialektiškesnio požiūrio į „pažeidžiamumą“ ir globos santykius; c) atgauti entuziazmą profesijai; d) gilinti teatro, kaip socioedukacinės priemonės, teorines ir praktines žinias ir įgyti naujų priemonių savo profesinei ateičiai. Galiausiai daroma išvada, kad būtina sustiprinti meno ir kultūros, kaip socialinės intervencijos prieš technokratiją ir priežiūros praktikos biurokratizavimo šaltinio, vaidmenį.