Lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas: studentų ir mokytojų lūkesčių analizė
DOI:
https://doi.org/10.15823/p.2013.1775Pagrindiniai žodžiai:
laisvojo ugdymo paradigma, lietuvių kalbos ir literatūros mokytojas, pedagoginės veiklos prielaidos, požiūris į pedagoginę veikląSantrauka
Humanitarinės kultūros ugdymas yra vienas svarbiausių valstybės uždavinių, kai kalbame apie žmogaus ugdymą. formuluojant švietimo reformos uždavinius buvo akcentuojama būtinybė formuoti mokinių nuostatą, kad jie yra ne tik gimtosios kultūros vartotojai, bet ir kūrėjai, atsakingi už kultūros raidą ir išsaugojimą.
Tautinės mokyklos koncepcijoje teigiama, kad būtina žmogaus dvasinio gyvenimo raidos sąlyga yra gimtoji kalba. Ji yra svarbiausias tautos ir jos kultūros savitumo požymis.
Ugdymo turinio humanizavimas, ypač gimtoji kalba, daro didelę įtaką asmenybės brandai. Taigi neabejotinai svarbus būsimų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų nusiteikimas ir požiūris į savo profesiją.
Šiame straipsnyje apžvelgiama, koks būsimų lietuvių kalbos ir literatūros mokytojų požiūris į profesinę veiklą ir kokios pedagoginės veiklos prielaidos jiems atrodo svarbios, ko tikisi iš studento (būsimo mokytojo) jau dirbantys mokytojai lituanistai.
