Kibernetinės pedagogikos, kognityvinių mokslų ir kalbos sąryšiai
DOI:
https://doi.org/10.15823/p.2014.028Pagrindiniai žodžiai:
mokymosi procesas, kibernetinė pedagogika, kognityvinis mokslas, simbolių modeliai, konektyvizmas, mišrios sistemos, programuotas mokymasis, mokymosi algoritmas, e. mokymosi medžiaga, logika ir kalba, mokslas ir visuomenėSantrauka
Straipsnyje nagrinėjamas klausimas, ar įmanoma pakeisti realų mokytoją virtualiuoju (mašina), ir aptariama šio proceso esmė atsižvelgiant į šiuolaikinių technologijų galimybes. Aprašius mokymosi procesą matematinio modelio forma, atsiranda prielaidos sukurti virtualų mokytoją ar protingojo e. mokymosi medžiagą. Atspirties taškas natūralistiniam požiūriui į virtualaus mokytojo kūrimo galimybes yra moderni mąstymo filosofija ir kognityvinis mokslas, kurie, moksliniu požiūriu, priklauso skirtingiems pasaulio organizacijos lygmenims. Šiame straipsnyje sutelksime dėmesį tik į socialinių grupių lygmenis, atsižvelgiant tik į tarpasmeninius santykius, santykius tarp mokytojų ir jų mokinių, taigi ir jų elgesį ugdymo procese.
Mes esame pajėgūs modeliuoti mūsų socialinę sistemą kaip visumą ir aprašyti ją pasitelkus įvairias simbolių sistemas. Tačiau tai tampa daug sudėtingiau ar net neįmanoma, kai mes bandome padaryti tą patį su mūsų vidine (žmogaus) aplinka, susijusia su individo sąmonę. Siekdami šio tikslo mes stengiamės įsivaizduoti kiekvieną individą, mūsų atveju mokytoją ir mokinį, kaip reguliuojamą sistemą, valdomą išorinės kontrolės mechanizmo, kuris nustato skirtingas reikšmes (socialines normas) mokytojų ir mokinių elgesiui per švietimo sistemą. Galima teigti, kad švietimo sistema kibernetinės teorijos požiūriu yra kibernetinė sistema, kuri gali būti formalizuota. Taigi socialinių mokslų srityje kibernetika tampa svarbiu įrankiu siekiant suprasti gyvus organizmus, nes ji analizuoja jų organizacijos lygmenis ir dinamišką ryšį tarp jų.
Remdamiesi fundamentiniais kibernetikos atradimais, straipsnyje mes ieškosime panašumų tarp natūralaus ir dirbtinio intelekto, akcentuodami konektyvistinį požiūrį į „mąstančių mašinų“ kūrimą. Vienas iš virtualaus mokytojo (kompiuterinės sistemos) pagrindinių pranašumų yra tai, kad jis gali parengti specialiai pritaikytą mokymo programą (mokymo sistema) kiekvienam studentui, remiantis teisingu individualių pasiekimų vertinimu – ir tokiu būdu veikia panašiai kaip realus mokytojas.
Atskaitos tašku pasirinkta praeito šimtmečio 7-ajame dešimtmetyje kurtos kibernetinės pedagogikos ir didaktikos atradimai, kurių praktinis pritaikymas tuo metu buvo ribotas dėl nepakankamų technologinių galimybių. Straipsnyje pateikiama modifikuota versija modelių, kurie apima specialios rūšies mišrųjį modelį (mRKP), kuris galėtų ar net turėtų būti vertinamas kaip esminis visos modernios elektroninės mokymosi medžiagos elementas.
