Jaunuolių, turinčių regos sutrikimų, bendravimo ypatumai studentų grupėje
DOI:
https://doi.org/10.15823/p.2017.10Pagrindiniai žodžiai:
studentai, regėjimo sutrikimai, tarpasmeninis bendravimas, adaptacijaSantrauka
Straipsnyje pristatyti aukštųjų mokyklų studentų, turinčių regos sutrikimų, bei reginčių kurso draugų tarpusavio santykių tyrimo rezultatai. Tyrime dalyvavo 270 reginčių studentų (210 merginų ir 60 vaikinų) ir 12 studentų, turinčių regėjimo sutrikimų (5 merginos ir 7 vaikinai, visų regėjimo aštrumas su korekcija buvo žemesnis nei V 0,04 proc., tai sutrikimų klasifikacijoje įvardijama aklumas su regėjimo likučiu). Tiriamųjų amžius 18–21 metai. Tyrime buvo taikyti tyrimo metodai: Sišoros grupės sutelktumo indeksas, Zavjalovo studentų mikroklimato vertinimo bei Ladanovo ir Urazajevo motyvacinės orientacijos tarpusavio komunikacijoje diagnostika, Rukavišnikovo tarpusavio santykių diagnostika (Fetiskin, Kozlov ir Manuilov, 2005), psichologinis eksperimentas, individualūs pokalbiai, socialinis-psichologinis pasirengimas. Gautų duomenų patikimumas buvo tikrinamas pasitelkus matematinę-statistinę analizę bei Mano ir Vitnio (angl. Mann-Whitney) kriterijų. Tyrimo rezultatai atskleidė, kad jaunuolių, turinčių regos sutrikimų, ir kitų studentų bendravime grupėje vyravo negatyvumas, draugiškų santykių stoka, nenoras bendrauti neformalioje aplinkoje. Studentai, turintys regėjimo sutrikimų, studentų grupėje jautė psichologinį diskomfortą. Studentams, turintiems regėjimo sutrikimų, pritaikius socialinį-psichologinį pasirengimą, minėti negatyvūs, bendrauti trukdantys veiksniai buvo neutralizuoti, tai lėmė sėkmingą adaptaciją akademinėje grupėje.
