SKAITMENINĖS ATSKIRTIES MAŽINIMAS: E-DEMOKRATIJOS TEISINĖ ANALIZĖ LIETUVOJE

Santrauka

Skaitmeninės prieigos atotrūkis vis didėja. Dabartinis skaitmeninės atskirties reiškinys, pastebimas tiek Lietuvos Respublikoje, tiek visoje Europos Sąjungoje, pabrėžia sudėtingą ir ilgą naujų technologijų integracijos į visuomenę procesą. Nors įvairūs sektoriai susiduria su skirtingomis problemomis, susijusiomis su technologijų diegimu į tradicinius procesus, pagrindinė problema matoma visose srityse – didėjantis atotrūkis tarp naujų technologijų ir taikytinos teisės. Technologijų, naudojamų politiniuose procesuose, tokiuose kaip elektroninės peticijos, elektroninis balsavimas ir kt., reguliavimo trūkumas lemia situaciją, kai nėra užtikrinamos pagrindinės piliečių teisės. Be to, piliečiai negali naudoti šių technologijų pagal jų tikslinę paskirtį. Galiausiai, pačios technologijos tampa neprieinamos toms piliečių grupėms, kurios labiausiai galėtų pasinaudoti jų naudojimu. Jei piliečiams neleidžiama naudotis šiomis technologijomis dėl žinių trūkumo ar neprieinamumo, kad galėtų pasinaudoti savo teisėmis dalyvauti politiniuose procesuose, tai gali būti laikoma jų teisių pažeidimu. Be to, analogiška situacija susidaro, kai piliečiai vis dėlto naudojasi šiomis technologijomis, tačiau nėra teisinių reikalavimų, kurie įpareigotų šių technologijų operatorius užtikrinti jų saugumą.

Nepaisant dabartinių saugumo problemų, elektroninės demokratijos (toliau – e-demokratija) iniciatyvos jau buvo pristatytos visuomenei. Šios technologijos suteikia piliečiams galimybę pasinaudoti savo teisėmis, tokiomis kaip peticijos teisė. Dėl augančios grėsmės demokratiniams procesams visame pasaulyje Lietuvos geopolitinė padėtis tampa itin pažeidžiama dėl kibernetinių atakų iš užsienio valstybių operatorių. Todėl dabartinės e-demokratijos iniciatyvos priklauso nuo esamų skaitmeninių peržiūrų gairių. Šiame straipsnyje autorius analizavo e-demokratijos, teisės į e-demokratiją ir su tuo susijusių Lietuvos teisės aktų ypatumus. Autorius padarė išvadą, kad Lietuvoje e-demokratija užtikrinama tik iš dalies.

Tyrimo tikslas – išanalizuoti e-demokratijos, teisės į e-demokratiją ypatumus bei išnagrinėti dabartinį Lietuvos teisinį reglamentavimą e-demokratijos kontekste.

Norint pateikti daugiau įžvalgų apie tikslo formulavimą, verta paminėti, kad e-demokratija apima tokias teises kaip rinkimų teisė (skaitmeninės versijos) bei e-peticijos. Šiuo metu neaišku, ar Lietuvos piliečiai turi teisę naudotis e-demokratijos technologijomis (e-balsavimo ir e-peticijų sistemomis). Be to, net jei tokios teisės yra naudojamos, neaišku, ar teisinė aplinka užtikrina, kad piliečiai galėtų šiomis teisėmis naudotis saugiai. Papildoma analizė šia tema suteiks aiškesnį vaizdą apie e-demokratijos ir jos technologijų reguliavimą Lietuvoje.

Mokslinė problema – neaišku, ar teisė į e-demokratiją Lietuvoje yra užtikrinama.

Tyrimo dizainas/metodologija/požiūris – autorius naudos literatūros analizės metodą. Literatūros analizės metodas bus naudojamas elektroninės demokratijos sąvokai nagrinėti, taip pat jos sąsajoms su skaitmenine atskirtimi arba šių sąsajų nebuvimu. Be to, autorius analizuos teisę į e-demokratiją, leisdamas nustatyti sąsajas tarp e-demokratijos, skaitmeninių teisių ir piliečių teisių (ar jų nebuvimo). Galiausiai, autorius analizuos Lietuvos teisės aktus, siekdamas nustatyti, ar dabartinis reglamentavimas pakankamai apsaugo pagrindines e-demokratijos technologijų dalis.

Pasirinktos metodikos logika yra ta, kad e-demokratijos tema, ypač teisės kontekste, retai analizuojama. Pagrindinės sąvokos, jų tarpusavio ryšiai ir teisės aktų status quo yra gana nežinomi. Kita vertus, egzistuoja literatūra, kurioje nagrinėjamos e-demokratijos ir jos ypatybės, net jei ne teisės kontekste. Todėl autorius siekia surinkti ir susisteminti šią informaciją, bandydamas ją pritaikyti teisiniame kontekste. Šių pagrindinių temų (e-demokratijos ir teisės į e-demokratiją) analizė taip pat būtina, kad skaitytojai suprastų šio straipsnio pabaigą. Be žinių apie tai, kas yra e-demokratija arba kaip (ar) teisė į e-demokratiją turėtų būti užtikrinta, Lietuvos teisinio reglamentavimo analizė tampa beprasmiška. Todėl literatūros analizė bus naudojama mokslinėje literatūroje aptariamoms temoms analizuoti: e-demokratijai, teisei į e-demokratiją ir galiausiai – atitinkamų Lietuvos teisės aktų vertinimui.

Tyrimo ribotumai/pasekmės – šiame straipsnyje autorius susitelkė į dvi piliečių teises, susijusias su e-demokratija – rinkimų teisę ir e-peticijas. Autorius daugiausia analizavo Lietuvos reglamentavimą. Nors aptarė ir ES ar kitų valstybių teisės aktus, jie nebuvo pagrindinis šio straipsnio objektas. Autorius neanalizavo, ar dabartinis teisinis reglamentavimas suteikia pakankamas gaires piliečiams naudotis e-demokratijos technologijomis, ypač mažiau skaitmeniškai raštingiems piliečiams. Nors buvo daromos nuorodos, autorius neanalizavo istorinio ar politinio konteksto. Autoriaus tyrimas yra apribotas šiuolaikinės teisinės situacijos status quo, tiesiogiai susijusios su minėtų piliečių teisių vykdymu bei bendrai e-demokratijos technologijomis. Autorius nepateikė rekomendacijų ar sprendimų, susijusių su piliečių teisių užtikrinimu. Šiuo straipsniu autorius siekė inicijuoti diskusiją apie skaitmeninę atskirtį ir tinkamų e-demokratijos įstatymų trūkumo poveikį piliečių teisių neliečiamumui. Be to, šiame straipsnyje pateikti rezultatai suteikė aiškumo šiai sričiai, leidžiant kitiems tyrėjams susiaurinti tyrimų lauką.

Reikia pripažinti, kad kiekviena analizuojama potemė galėtų būti savarankiškas tyrimas. Tačiau atsižvelgdamas į taikomą simbolių apribojimą, taip pat šių potemių atitikimą pagrindinei temai, autorius pasirinko aptarti tik pagrindinius kiekvienos potemės aspektus.

Originalumas/vertė – šis straipsnis prisideda prie platesnės diskusijos apie elektroninės demokratijos technologijų įgyvendinimą. Pagrindinė problema yra ta, kad elektroninės demokratijos ir jos teisinių pasekmių sritis yra retai aptariama. Dabartiniai teisės aktai nebuvo specialiai sukurti elektroninės demokratijos technologijų naudojimui reguliuoti ir neįvertina galimos grėsmės piliečių teisių pažeidimui. Todėl šio straipsnio išvados prisideda prie diskusijų, kaip dabartinę politiką reikėtų keisti, kad būtų palengvintas sklandus ir saugus e-demokratijos technologijų įgyvendinimas, kartu užtikrinant, kad piliečių teisės, kurios naudojamos virtualiai per šias technologijas, liktų neliečiamos. Be to, užtikrinus tinkamą e-demokratijos technologijų įgyvendinimą ir naudojimą, valstybės galėtų mažinti esamą skaitmeninę atskirtį.