KAIP VISUOMENĖS INTERESAS DALYVAUTI POLITINIAME PROCESE VEIKIA PUSIAUSVYRĄ TARP PRIVATUMO IR SAUGUMO KIBERNETINĖJE ERDVĖJE?

Santrauka

Elektroninė demokratija tampa vyraujančiu veiksniu mūsų kasdieniame gyvenime. Sąmoningai (naudodami elektroninio balsavimo, e-peticijų sistemas ir pan.) ar nežinodami (dalyvaudami diskusijoje socialiniuose tinkluose) piliečiai pradeda naudotis e. demokratijos privalumais. Nepaisant to, visapusiška e. demokratijos analizė grynai teisiniu požiūriu lieka beveik nepaliesta. Šiuo straipsniu siekiama prisidėti prie vykstančio diskurso apie e. demokratiją, ypatingą dėmesį skiriant subtiliai pusiausvyrai tarp saugumo ir privatumo kibernetinio saugumo kontekste. Be to, šioje sudėtingoje diskusijoje autorius įveda ir trečią elementą – visuomenės suinteresuotumą dalyvauti politiniame procese. Šių trijų elementų sąveikos supratimas ir analizavimas yra ypatingai svarbus e. demokratijos reglamentavimui.

Pirmoje šio straipsnio dalyje autorius didelį dėmesį skiria e. demokratijos ypatumams. E. demokratija, taip kaip ir demokratija, susiduria su sąvokos apibrėžimo problema. Mokslinėje literatūroje pastebima, jog įvairūs autoriai e. demokratijos sąvoką neatskiriamai naudoja su kitomis sąvokomis, kaip antai: virtuali demokratija, skaitmeninė demokratija ir pan. Be to, e. demokratijos sąvoka yra maišoma su kitomis, nors ir susijusiomis, sąvokomis, kaip e. vyriausybė, e. valdymas ir pan. Pačios e. demokratijos įdiegimas praktikoje priklauso iš esmės nuo e-demokratijos instrumentų poveikio. Kuo didesnis poveikis, tuo mažesnė tikimybė, jog bus sudarytos sąlygos tokios sistemos naudojimui. Pagrindinė rizika, su kuria susiduria e. demokratija yra kibernetinių incidentų pavojus. E. demokratijos instrumentų sutrikdymas sudarytų sąlygas tiek nutekinti piliečių duomenis, tiek pasikėsinti į valstybės suverenitetą, kadangi piliečiams būtų užkirsta (arba apribota) teisė į valstybės valdymą.

Antroje šio straipsnio dalyje autorius išanalizavo kibernetinio saugumo aspektus. Nors teisė į kibernetinį saugumą nėra visuotinai pripažinta teisė, valstybės, turėdamos pareigą apsaugoti savo piliečius nuo grėsmių, turi pareigą užtikrinti piliečių saugumą taip pat ir kibernetinėje erdvėje. Fizinių sienų nebuvimas nepanaikina šios valstybės pareigos ir pačiai valstybei tenka nuspręsti, kaip tai yra tikslingiausia padaryti. Vienas iš kibernetinio saugumo užtikrinimo veiksmingiausių būdų – nuolatinė prieiga prie piliečių elektroninių sistemų – susiduria su proporcingumo problema, t. y., balanso paieškos tarp visuomenės saugumo ir teisės į privatumą. Siekiant atsakyti į straipsnyje iškeltą klausimą, autorius išanalizavo visuomenės intereso dalyvauti valstybės valdyme svarbą; valstybės pareigą užtikrinti visuomenės intereso apsaugą bei tradicinių normų prisitaikymą prie naujos skaitmeninės realybės.