3. Teismų sprendimų nuasmeninimas ES: aktualūs ir lyginamieji aspektai

Santrauka

Europos Sąjungos Pagrindinių teisių chartijos 8 straipsnis numato teisę į asmens duomenų apsaugą kaip atskirą teisę. 2016 m. balandžio 27 d. Asmens duomenų apsaugos reglamentą priėmė Europos Sąjungos Taryba ir Parlamentas. Jis pradėtas taikyti Valstybėse Narėse nuo 2018 m. gegužės 25 d. Reglamentu siekiama užtikrinti dviejų esminių žmogaus teisių balansą: teisę į asmens duomenų apsaugą ir saviraiškos teisę; taip pat juo siekiama užtikrinti vienodą teisinę asmens duomenų apsaugą visose Valstybėse Narėse. Reglamentas su tam tikromis išimtimistaikomas ir teisminei valdžiai. Asmens duomenų apsaugos reglamentas tiesiogiai nereguliuoja teismų sprendimų nuasmenintino klausimo, tačiau reglamente pateikiamas bendras asmens duomenų apibrėžimas ir jis bus taikomas visose Valstybėse Narėse. Tikėtina, kad, įsigaliojus vienodam asmens duomenų apibrėžimui, valstybių narių teismai teismo sprendimuose suvienodins nuasmeninamus duomenis.

Straipsnyje analizuojama Asmens duomenų apsaugos reglamento įtaka teismų sprendimų nuasmeninimui Lietuvoje, apžvelgiamos sprendimų nuasmeninimo Valstybių Narių teismuose taisyklės, detaliai aptariamas reglamente pateikto asmens duomenų apibrėžimo turinys, o paskutinėje straipsnio dalyje aptariama, kokių pokyčių teismų sprendimų nuasmeninimo taisyklėse galima tikėtis įsigaliojus reglamentui. Pagrindinėje taisyklėje, apibrėžiančioje asmens duomenis reglamente, teigiama, kad asmens duomenys yra bet kokie duomenys, pagal kuriuos galima nustatyti asmenį. Toliau apibrėžime pateikiamas sąrašas dažniausiai pasitaikančių asmens duomenų: asmens vardas, pavardė, asmens identifikavimo numeris, buvimo vietos duomenys, interneto identifikatorius arba vienas ar keli to fizinio asmens fizinės, fiziologinės, genetinės, psichinės, ekonominės, kultūrinės ar socialinės tapatybės požymiai. Valstybių narių ir supranacionalinių institucijų teismai taiko labai skirtingas taisykles dėl sprendimų nuasmeninimo: vieni teismai automatiškai nuasmenina visus teismo priimtus sprendimus, kiti – tik gavę suinteresuotos šalies prašymą ar pagal atskirą teismo sprendimą. Taip pat labai skiriasi asmens duomenys, kurie nuasmeninami teismo sprendimuose.

Autorės priėjo prie išvados, kad Lietuvoje sprendimų nuasmeninimo taisyklės yra labai formalios ir nepasiekia savo pagrindinio tikslo – apsaugoti asmens duomenis bei užtikrinti asmens teisę į privatumą. Lietuvoje reikalaujama nuasmeninti visus teismų sprendimus, tai tarsi leistų manyti, kad Lietuvoje teisė į privatumą yra ginama labiau nei saviraiškos teisė, bet gilesnė analizė parodo, kad Lietuvoje pateikiamas baigtinis sąrašas asmens duomenų, kurie turi būti nuasmeninti teismo sprendimu bet jis neapima visų duomenų, pagal kuriuos tiesiogiai ar netiesiogiai galima nustatyti asmens tapatybę. Todėl pasitaiko atvejų, kad iš paskelbtų duomenų Lietuvos teismų sprendimuose galima lengvai nustatyti byloje dalyvaujantį asmenį. Tokių situacijų būtų galima išvengti, jei reikalaujamų nuasmeninti duomenų sąrašas atitiktų reglamente pateiktą asmens duomenų apibrėžimą.