Žodis ir materialumas. Kam mums reikalingi daiktai (objektai) romanuose?

Santrauka

Straipsnyje nagrinėju XIX amžiaus realizmo prozos problematiką. Svarstyti pradedu nuo to, kaip literatūra tikrąją erdvę paverčia realybe ir suteikia jai prasmes bei kryptis. Toliau įgyvendinu savitą romanų pasaulio materialumo apžvalgą, pastebėdama, jog XIX amžiaus romanai yra pripildyti daiktų, kurių išvardijimas ir įvardijimas (greičiau atsitiktinis, perkeltinis nei kataloguojantis) yra neredukuojantis tokių tekstų aspektas.

Toliau nagrinėsiu, kaip šiuos objektus perskaityti, t. y. iššifruosiu jų prasmę ir suteiksiu naują interpretaciją. Čia neanalizuosiu (senai išaiškinto) mimetinio perskaitymo naivumo (proza neimituoja pasaulio ir mes iš jos nieko negalime išmokti apie tai, „kas buvo“, „kaip atrodė“; lygiai taip iš žodžių sudėlioti vaizdiniai, kaip ir iš jų austi ontologiniai statusai, yra silpni ir fragmentiški).

Daugiausia dėmesio skiriu Elaine’ės Freedgood koncepcijai aptarti (atspirties taškas yra jos darbas „Idėjos daiktuose“). Freedgood metodika išlaisvina mus nuo mimetizmo iliuzijų, suteikia galimybę atrasti daiktų metoniminį potencialą romanuose. Freedgood traktuoja tai kaip kultūros žinių archyvus, kurie pasakoja savo istoriją – romano veiksmui nesudaro nei fono, nei herojų vidaus ekstencijos ar jų atributizacijos. Šios tyrėjos interpretacijoje daiktai (objektai) turi visišką subjektyvumą, kurį atskleidus griaunami romano rėmai ir patalpinama į platų reikšmių tinklą, taip suteikiant nelauktas jungtis, o fabula galiausiai skaitoma kaip „įrašas“, kuriantis nemato mų, bet veikiančių jungčių efektą. Freedgood koncepcija remiuosi ne tik dėl jos originalumo, bet ir dėl naudingumo naujai perskaityti klasikinius prozos tekstus, itin svarbius kultūros istorijoje. Ši metodika leidžia peržengti užburto lokalumo ratą, o daiktų (objektų) judėjimo ir jų reikšmių cirkuliacijos stebėjimas neišvengiamai mus veda link visuotinių ryšių, glūdinčių mūsų kultūrose – kaip jungčių, įrašytų į pačią modernizacijos proceso esmę.