Posthumanistinės intonacijos šiuolaikinėje lietuvių literatūroje

Santrauka

Straipsnyje analizuojama, kaip posthumanistinės idėjos atsispindi šiuolaikinėje lietuvių literatūroje: žmogaus tapatybės hibridiškumas, iš esmės pakitę žmogaus santykiai su gamta, technologijomis ir nežmogiškomis būtybėmis, ironija ir stilistikos fragmentavimas, taip pat ir etiniai iššūkiai, kylantys dėl klimato kaitos ir technologinio pokyčio. Į literatūrą žvelgiama pro posthumanizmo teorijos prizmę, remiantis Rosi Braidotti, Donna Haraway, Madsu Rosendahlu Thomsenu ir kt. Straipsnyje analizuojami konkrečių lietuvių autorių poezijos ir prozos pavyzdžiai iš Undinės Radzevičiūtės, Austėjos Jakas, Dariaus Žiūros, Saros Poisson, Agnės Žagrakalytės ir Sigito Parulskio kūrybos, ieškoma posthumanistinių intonacijų apraiškų. Dekonstruojamas antropocentrinis pasaulėvaizdis – žmogaus tapatybė čia ne homogeniška, bet daugiaplanė ir kintanti, o literatūrinis pasakojimas fragmentuotas ir išbarstytas, ironiškas bei veikiamas ekologinių, mistinių, globalių technologinių kontekstų. Tačiau humanizmo prasmė literatūroje nėra nuneigiama, atvirkščiai – ji papildoma naujomis posthumanistinėmis prasmėmis, o ironija šiam diskursui suteikia netikėtumo.