(Post)humanistinis žmogaus įvaizdis Ievos Toleikytės prozoje ir poezijoje

Santrauka

Straipsnyje remiantis posthumanizmo teorija analizuojamas žmogaus įvaizdis Ievos Toleikytės apsakymų rinkinyje „Garstyčių namas“ (2009) ir poezijos rinkinyje „Raudonas slidus rūmas“ (2020). Pristatoma posthumanizmo filosofija ir posthumanistinis teksto skaitymas – kūrinių analizės pagrindas. Keliama problema, kaip Toleikytės kūryboje keičiasi žmogaus įvaizdis ir kiek nutolstama ar priartėjama prie (post)humanistų įsivaizduojamo žmogaus. Analizė parodė, jog žmogaus įvaizdis labiausiai nutolęs nuo humanizmo idealo Toleikytės poezijoje, matyti pakitęs žmogaus suvokimas. Pastebėta, kad „Garstyčių namo“ apsakymuose veikėjų paveikslai reikšmingai nenutolsta nuo humanizmo žmogaus, čia aukštinamas ambicingas, visavertis žmogus, besitikintis ypatingo gyvenimo. Visuose tekstuose vienaip ar kitaip grįžtama prie žmogaus kaip išsiskiriančio iš kitų gyvybės formų įvaizdžio.