Vaidyba „tikrovės teatre“: etika, politika ir poveikis žiūrovui

Santrauka

Autentiškumo ar tikrovės efekto siekis šiuolaikiniame teatre pasireiškia įvairiomis „tikrovės teatro“ (Carol Martin) formomis: dokumentiniu, pažodiniu, autobiografiniu teatru ar įvairiomis rekonstrukcijomis ir inscenizacijomis. Visos šios teatro formos sietinos su (ne)vaidybos ar (po)vaidybos būsenomis, kurių esminis bruožas – tai tikrovės efektas. Pastaraisiais metais Lietuvos teatro scenoje atsirado nemažai darbų, kuriuose vaidina patys pasakojamų istorijų subjektai, o jų scenoje išsakomi tekstai sukurti remiantis interviu ar kūrybinių dirbtuvių metu pasidalinta autobiografine medžiaga. Šie spektakliai taip pat gali būti priskiriami tikrovės teatro srovei.  Pirmojo asmens pasakojimai ir įkūnytos autobiografijos skatina žiūrovus išgyventi ypatingą tikrovės patyrimą. Jeigu scenoje savo pačių jausenas įkūnija patys pasakojamų gyvenimo istorijų subjektai, o ne profesionalūs aktoriai – tai neišvengiamai sustiprina autentiškumo potyrį teatre. Be to, tokie spektakliai kelia klausimus apie tikrovės ir vaidybos santykio kaitą šiuolaikinio teatro kontekste ir yra labai intriguojantys socialinių vaidmenų (Ervingo Goffmano sąvoka) ir dvigubo tapatybės kodavimo (Richardo Schechnerio terminas) teorijų įžeminimo meninėje praktikoje pavyzdžiai. Šiame straipsnyje analizuojami pirmojo asmens pasakojimais ir įkūnytomis autobiografinėmis istorijomis paremti Lietuvos teatro spektakliai bei apibrėžiami juose besiformuojantys vaidybos būdai, jų estetiniai principai ir platesnės kultūrinės implikacijos. Remiantis performatymo teorija, straipsnyje taip pat bus siekiama nustatyti vyraujančias menines strategijas ir aptarti pagrindines problemas, iškylančias tokio pobūdžio spektakliuose.