Kinestetinis grožis: Friedricho Schillerio straipsnio „Apie grakštumą ir orumą“ analizė

Santrauka

Straipsnyje aptariama Friedricho Schillerio esė „Apie grakštumą ir orumą“ ir Immanuelio Kanto idėjų įtaka Schillerio apmąstymams. Schillerio straipsnis pradedamas graikų mito apie grakštumo diržą atpasakojimu ir juo grindžiami filosofiniai apmąstymai apie grakštumą. Schilleris teigia, kad žmogaus architektoninį grožį lemia gamta, tačiau jis taip pat yra kultūrinė išraiška ir kinestetinių įpročių pasekmė. Kanto ir Schillerio požiūriai į tobulumo principą, įgyvendinant savo paskirtį, susijusią su grožiu, skiriasi. Kantas siekia išgryninti grožio vertinimą kaip racionalų vertinimą, laisvą nuo juslingumo, o Schilleris siekia suderinti racionalią ir juslinę žmogaus prigimtį. Galiausiai Schilleris apibūdina grakštumą kaip judančio grožio arba kinestetinio grožio formą, priešingai nei statišką ir architektūrinį grožį. Schilleris skiria savanoriškus ir nesavanoriškus judesius ir teigia, kad grakštumas pasireiškia tik nesavanoriškuose judesiuose, kylančiuose iš jausmų ir išreiškiančiuose individo stilių. Grakštumas yra iš esmės žmogiška savybė ir jo negalima rasti gyvūnų judesiuose. Schilleris atmeta mintį, kad grakštumą galima dirbtinai sukurti, nes jis priklauso nesavanoriškiems judesiams. Grakštumas daugiau pasako apie tai, kas žmogus yra, nei apie tai, kuo jis nori būti.