Visų mylima mūza: vėl tyrinėjame švietimą

Santrauka

Universitetų tematika visada buvo svarbi politinių ir viešųjų diskusijų dalis. Europos Sąjunga (ES) universitetams numato naują pavyzdinį „būtinų konsoliduotųjų“ vaidmenį kuriamoje Europos švietimo ir Europos mokslinių tyrimų erdvėje. Šiuo požiūriu „Homo academicus“ turi apsvarstyti naujas situacijas, nes anksčiau užimta visa žinančio nuotolinio ir nešališko stebėtojo pozicija tampa nebeaktuali. Ji vis labiau panašėja į neišsipildžiusią ir klaidinančią idealizaciją. Europos Taryba pristatė „Europos universiteto“ idėją kaip universitetų tinklą visoje ES. Metaforiškai žvelgiant, švietimas traktuojamas kaip visų mėgstamiausia mūza, tačiau tai nėra visiems priimtina panacėja sprendžiant socialines problemas. Švietimo sistemoje visąlaik pinasi nacionaliniai ir supranacionaliniai interesai, o riba tarp viešojo ir privataus sektorių tampa vis labiau neskaidri. Akademinė bendruomenė susiduria su vienu didžiausių egzistencinių iššūkių, kai tenka rinktis iš dviejų strategijų: 1) scholastinio atsiribojimo nuo visuomenės, eskapizmo ir elitizmo ar 2) intelektualinio socialinio įsitraukimo ir pilietinio ugdymo. Jei ši kolizija nebus išsispręsta, universitetai ateityje tiesiog negalės lavinti tarpdisciplininių bei kritinių įgūdžių ir ugdyti atskaitingų piliečių.