Baziniai mokslo ir studijų politikos principai bei jų praktinio taikymo politikos kaita Lietuvoje 1990–2018 metais, arba kodėl Lietuvos mokslas ir studijos neišeina į magistralinį sėkmingos raidos kelią

Santrauka

Šis straipsnis yra skirtas aptarti pagrindinius (bazinius) mokslo ir studijų politikos principus, įrašytus į galiojančią (nuo 1992 metų) Lietuvos Respublikos (toliau – LR) Konstituciją, taip pat jų versijas, pritaikytas politikos bei valdymo praktikai ir įrašytas į pokonstitucinius teisės aktus – įstatymus, aukštųjų mokyklų statutus ir kt. – ir pabandyti atsakyti į klausimą, ar šių principų formuluotės yra adekvačios nacionaliniams LR interesams, deklaruojamiems mokslo ir studijų politikos tikslams bei realioms galimybėms jų siekti. Sykiu tai būtų bandymas atsakyti ir į antroje straipsnio pavadinimo dalyje suformuluotą klausimą. Bemaž tris dešimtmečius tebesitęsiančios ir nesibaigiančios šios sferos reformos, atvirai tiek visuomenės, pačios akademinės bendruomenės, tiek valdžios nuomonės ir vadinamųjų ekspertų vertinimų lygmenyje deklaruojama nepatenkinama mokslo ir studijų sistemos būklė, jos veikimo kokybė rodo, kad turėtų būti kažkas negerai mokslo ir studijų politikos formavimo ir įgyvendinimo grandinėje, kitais žodžiais, procese, ir galbūt procesą lemiančiuose politikos principuose ar jų taikymo praktikoje.