Rauda Simono Daukanto veikale „BUDĄ Senowęs-Lëtuwiû Kalnienû ĩr Ƶámajtiû“

Santrauka

Straipsnyje aptariama raudos žanro integracija Simono Daukanto (1793– 1864) lietuvių tautos kultūros istorijoje „BUDĄ Senowęs-Lëtuwiû Kalnienû ĩr Ƶámajtiû“ (1845). Veikale dažni mirties, savižudybės, laidojimo apeigų, kapų, svetimos žemės, miestų / tautos žlugimo motyvai, kurie būdingi tautosakinei, antikinei ir krikščioniškajai raudos topikai. Veikalo tema – atskleisti lietuvių tautos ypatingumą ir vertę – leido Daukantui asmeninį šeimos likimą susieti su visos tautos istorija. Veikalas pradėtas rašyti po to, kai Odesoje valdžios suimtas brolis Aleksandras (1805–1841), įtariamas dalyvavęs slaptoje organizacijoje, nusižudė. Raudos žanrui būdinga topika ir jausmingumas tiko įvykusiam konfliktui tarp brolio – moralaus herojaus – ir negailestingos Rusijos valdžios apmąstyti. Daukanto, kaip ir romantikų, susidomėjimas pražuvusia didinga savosios tautos istorija vertė ieškoti pakylėtos išraiškos. Manoma, kad Daukantas raudą, kaip vieną iš teksto kodų, rinkosi dėl žanrui būdingų temų, dėl leidžiamo kalbinės raiškos didingumo ir nuoširdumo. Veikale vyraujantys ilgi ritmizuoti sakiniai neretai primena raudą, litaniją, kuri kviečia skaitytoją įsitraukti ir dalyvauti bendroje apeigoje.