GROŽIO PAJAUTA VAIKŲ LITERATŪROJE

Santrauka

Dažniausiai vaikų literatūra tyrinėjama kaip etines vertybes perduodantis ir vaiką auklėjantis, auginantis diskursas. Šiame straipsnyje atsigręžiama į estetinį lauką ir nagrinėjama, kaip lietuvių ir užsienio vaikų literatūroje vaizduojamos grožio patyrimo scenos. Gilinamasi į tai, kokiose situacijose vaikas, patiriantis grožį, vaizduojamas, kaip tekstas perteikia personažo patiriamus estetinius išgyvenimus, kokie kiti grožio pajautos aspektai yra akcentuojami vaikų literatūroje. Pasitelkiant gausius pavyzdžius nagrinėjami grožėjimosi gamta (Motiejaus Valančiaus, Prano Mašioto, Kazio Sajos, Christine’ės Nostlinger, Otfriedo Preusslerio kūriniuose), meno kūriniu (Bronės Buivydaitės ir kt.), kitais kultūros objektais (Hanso Christiano Anderseno, Leonardo Gutausko, Vytautės Žilinskaitės kūriniuose), savimi (Ramutės Skučaitės ir kitų autorių kūriniuose) meniniai vaizdai.

Vaikų literatūroje perteikiamas estetinis grožėjimasis supančio pasaulio objektais atskleidžia personažų vidinį pasaulį, demonstruoja jų jautrumą, kuria įtaigų poezijos ar prozos kūrinio emocinį turinį, įsimintiną atmosferą. Toks grožinis kūrinys pasitarnauja sudėtingam procesui – vaikų estetiniam auklėjimui, kurio tikslas – išmokyti vaikus matyti, jausti ir vertinti grožį. Vaiko ugdymo kontekste išryškėja estetinių ir etinių kūrinio elementų sampyna, tos sampynos aktualumas. Analizei pasitelktos Władisławo Tatarkiewicziaus, Antano Katalyno, Algirdo Gaižučio, kitų autorių teorinės prieigos, taikomi literatūrinės analizės ir interpretacijos būdai, laikomasi tarpdisciplininio požiūrio.